Pastarųjų dienų šventieji atkakliai stengiasi
Vyresnysis Deilas G. Renlundas
Iš Septyniasdešimties
Stengdamiesi, būdami atkaklūs ir padėdami kitiems daryti tą patį, esame tikri pastarųjų dienų šventieji.
Mano brangūs broliai ir seserys, 2013 m. gruodį pasaulis gedėjo mirusio Nelsono Mandelos. Po 27-erius metus trukusio įkalinimo dėl to, kad kovojo su apartheido režimu, Mandela tapo pirmuoju demokratiniuose rinkimuose išrinktu Pietų Afrikos prezidentu. Jo atlaidumas jį kankinusiems buvo nepaprastas. Jis pelnė visuotinį pripažinimą ir pagyrimą.1 Mandela pagyras dažnai atmesdavo sakydamas: „Nesu šventas, nebent manote, kad šventas yra tas, kuris atkakliai stengiasi.“2
Šis teiginys – „šventas yra tas, kuris atkakliai stengiasi“, – turėtų nuraminti ir padrąsinti Bažnyčios narius. Nors esame vadinami pastarųjų dienų šventaisiais, kartais, išgirdę šį kreipinį, krūptelime. Terminas šventieji yra plačiai vartojamas kalbant apie tuos, kurie pasiekė tam tikrą šventumo ar net tobulumo lygį. Mes kuo puikiausiai žinome nesą tobuli.
Mūsų teologijoje yra mokoma, kad visgi galime būti ištobulinti, jei dažnai ir nuolatos „visiškai pasikliausime“ Kristaus doktrina: vadovausimės tikėjimu Juo, atgailausime, priimdami sakramentą atnaujinsime krikšto sandoras ir palaiminimus, ir nuolatos jausime stipresnę Šventosios Dvasios bendrystę. Tai darydami panašėjame į Kristų ir galime iki galo ištverti visa, kas bus reikalinga.3 Kalbant ne taip formaliai, Dievui labiau rūpi tai, kas esame ir kuo tampame, o ne tai, kuo kadaise buvome.4 Jam rūpi, kad mes atkakliai stengiamės.
Anglų rašytojas Viljamas Šekspyras komedijoje Kaip jums patinka pavaizduoja dramatišką veikėjo pasikeitimą. Vyresnysis brolis stengiasi nužudyti savo jaunesnįjį brolį. Jaunėlis, nors žino nedorojo brolio užmačias, išgelbsti pastarojo gyvybę. Sužinojęs apie šį nepelnytą pasigailėjimą, vyresnysis brolis kartą ir visiems laikams pasikeičia, ir pavadina šią permainą „atsivertimu“. Vėliau jis kalba su keliomis moterimis ir jos paklausia: „Ar tik ne tu buvai užmanęs nužudyti [brolį savo]?“
Vyresnysis brolis atsako: „Aš toks buvau; bet toks nesu: Negėda man prisipažint, kad toks buvau, nes atsivertimas man saldus yra dėl to, koks aš dabar esu.“5
Mums, dėl Dievo gailestingumo ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimo, toks pasikeitimas nėra tik literatūrinė fikcija. Viešpats per Ezechielį pareiškė:
„Nedorėlio nedorumas jo nepražudys, jei jis sugrįš iš savo nedorumo. […]
[…] [Jei] jis nusigręžtų nuo savo nuodėmės ir darytų, kas teisinga ir teisu;
[…] sugrąžintų užstatą, atiduotų, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikytųsi gyvenimo nuostatų nedarydamas pikta – jis tikrai gyvens. […]
Jokia iš jo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, nebus atsiminta, – jis darė, kas teisinga ir teisu.“6
Gailestingasis Dievas pažada mums atleisti, kai atgailaujame ir nusigręžiame nuo nelabumo, – atleisti taip, kad mūsų nuodėmės nebus atsimenamos. Dėl to, kad yra Kristaus Apmokėjimas ir mūsų atgaila, mes taip pat galime žiūrėdami į savo praeitį sakyti: „Aš toks buvau; bet toks nesu.“ Nesvarbu, kokie nelabi buvome, mes galime ištarti: „Aš toks buvau. Tačiau nesu nelabas toks dabar.“7
Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Viena iš didžiausių Dievo dovanų mums yra tai, kad galime bandyti iš naujo, nes jokia nesėkmė neturi būti galutinė.“8 Net jei sąmoningai ir apgalvotai nusidėjome arba nuolat susidūrdavome su nesėkme ir nusivylimu, vos tik nusprendžiame bandyti iš naujo, mums gali padėti Kristaus Apmokėjimas. Taip pat turime atsiminti, kad mintis, jog nuėjome pernelyg toli ir geriausia būtų pasiduoti, ateina ne iš Šventosios Dvasios.
Dievas trokšta, kad pastarųjų dienų šventieji atkakliai stengtųsi ne tik nugalėti nuodėmę. Nesvarbu, ar kenčiame dėl vaidingų santykių, ekonominių sunkumų, ligų, ar kieno nors kito nuodėmių padarinių, Gelbėtojo begalinis Apmokėjimas tikrai – gal net ypač – gali išgydyti tuos, kurie kenčia nekaltai. Jis puikiai supranta, ką reiškia nekaltai kentėti dėl kieno nors kito nusižengimo. Buvo išpranašauta, kad Gelbėtojas „[neš] gerąją naujieną vargdieniams, […] suteik[s] […] vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo [ir] šlovės skraistę vietoje bailumo“9. Kad ir kas nutiktų, Dievas tikisi, kad, Jam padedant, pastarųjų dienų šventieji ir toliau atkakliai stengsis.
Dievas džiaugiasi, kai esame atkaklūs ir Jis nusivilia, jei mes nesuprantame, kad ir kiti stengiasi. Mūsų brangi draugė, vardu Toba, pasidalino iš savo motinos Julijos išmokta pamoka. Julija ir Toba buvo vienos pirmųjų juodaodžių atsivertusiųjų Pietų Afrikoje. Kai baigėsi apartheido režimas, juodaodžiai ir baltaodžiai Bažnyčios nariai į pamaldas galėjo rinktis drauge. Daugumai šitokia lygybė ir rasių bendravimas buvo naujas ir sunkus iššūkis. Kartą, būdamos Bažnyčioje Julija ir Toba pajuto, kad kai kurie baltaodžiai nariai su jomis elgiasi nelabai maloniai. Joms išėjus Toba su kartėliu pasiskundė motinai. Julija ramiai klausėsi, kol Toba liejo nepasitenkinimą. Tuomet Julija tarė: „Ak, Toba, Bažnyčia yra tarsi didžiulė ligoninė ir mes visi esame savaip ligoti. Į Bažnyčią ateiname pagalbos.“
Julijos pastebėjime yra vertinga įžvalga. Kai kiti asmeniškai stengiasi įveikti savo ligas, mes turime būti ne tik tolerantiški; taip pat turime būti malonūs, kantrūs, paslaugūs ir supratingi. Kai Dievas ragina mus atkakliai stengtis, Jis tikisi, kad ir kitiems suteiksime erdvės daryti tą patį jų tempu. Apmokėjimas mūsų gyvenime pasireikš dar stipriau. Tuomet mes suprasime, kad nepaisant išorinių skirtumų, mums visiems vienodai reikia beribio Apmokėjimo.
Prieš keletą metų puikus vaikinas, vardu Kurtis, buvo pašauktas tarnauti misijoje. Jis buvo toks misionierius, kokio maldose prašo kiekvienas misijos prezidentas. Jis buvo susitelkęs ir stropiai dirbo. Kartą jam buvo paskirta tarnauti drauge su porininku, kuris buvo nesubrendęs, nebendraujantis ir nelabai degė noru dirbti.
Vieną dieną, jiems važiuojant dviračiais, Kurtis pasižiūrėjo atgal ir pamatė, kad jo porininkas dėl nesuprantamų priežasčių nulipo nuo dviračio ir ėjo pėstute. Kurtis savo nusivylimą tyliai išsakė Dievui: kaip sunku darbuotis su tokiu porininku, kurį, norint ką nors atlikti, reikėjo patį tempti. Vėliau Kurčiui toptelėjo, tarsi pats Dievas jam būtų pasakęs: „Žinai, Kurti, lyginant su manimi, judu nesate tokie skirtingi.“ Kurtis suprato, kad jam reikia būti kantriam su netobulu porininku, kuris vis dėlto irgi savaip stengėsi.
Kviečiu mus visus įvertinti savo gyvenimą, atgailauti ir atkakliai stengtis. Jei nesistengiame, tesame pastarųjų dienų nusidėjėliai; jei nesame atkaklūs, esame pastarųjų dienų pasidavėliai; ir jei neleidžiame kitiems stengtis, tesame pastarųjų dienų veidmainiai.10 Stengdamiesi, būdami atkaklūs ir padėdami kitiems daryti tą patį, esame tikri pastarųjų dienų šventieji. Keisdamiesi, mes suprasime, kad Dievui iš tiesų labiau rūpi tai, kas esame ir kuo tampame, o ne tai, kuo kadaise buvome.11
Esu be galo dėkingas už Gelbėtoją, už Jo begalinį Apmokėjimą ir už pastarųjų dienų pranašus, kurie ragina mus būti pastarųjų dienų šventaisiais ir atkakliai stengtis.12 Liudiju, kad Gelbėtojas tikrai gyvas, Jėzaus Kristaus vardu, amen.