Sugrįžkime prie tikėjimo
Rozmari M. Viksom
Visuotinė Pradinukų organizacijos prezidentė
Kiekvienas iš mūsų gyvenimo kelionėje galime sekti pradinukų pavyzdžiu, sustiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir rasti džiaugsmą.
Prezidente Monsonai, šį Velykų rytą esame be galo dėkingi galėdami klausytis mūsų gyvojo pranašo balso. Branginame jūsų žodžius ir jūsų patarimą: „Išmokime džiaugtis šia gyvenimo kelione“1 bei „Ateitis yra tiek šviesi, koks jūsų tikėjimas“2.
Pradinukai šiais metais dainuodami „Žinau, Jėzus myli mane“ skleidžia tikėjimo Jėzumi Kristumi džiaugsmą ir šviesą. Jų lūpose skamba tiesa: „Aš žinau, gyvas Jis! […] Širdį aš Jam skiriu.“3 Kiekvienas iš mūsų gyvenimo kelionėje galime sekti pradinukų pavyzdžiu, sustiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir rasti džiaugsmą.
Neseniai, sekmadienį, Paramos bendrijos susirinkime klausiausi jaunos mamos pasakojimo apie jos atsivertimo kelionę. Ji užaugo Bažnyčioje, jos gimdytojai mokė ją Evangelijos. Ji lankė Pradinukų, vėliau Merginų organizaciją ir seminariją. Jai patiko mokytis ir atrasti tiesas. Ji visuomet ieškodavo atsakymo į klausimą kodėl. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas yra pasakęs: „Viešpats gali mokyti tik smalsų protą.“4 Ši mergina buvo pasiruošusi priimti mokymą.
Baigusi vidurinę ji studijavo universitete, šventykloje buvo užantspauduota su misijoje tarnavusiu vaikinu ir buvo palaiminta galėdama susilaukti gražių vaikučių.
Būdama smalsi, ši motina nesiliovė klausinėjusi. Tačiau klausimams sudėtingėjant, sudėtingėjo ir atsakymai. Kartais ji net negaudavo atsakymų – atsakymų, kurie jai suteiktų ramybės. Galiausiai, beieškant atsakymų, kildavo vis daugiau klausimų ir ji pradėjo abejoti esminiu savo tikėjimo pamatu.
Šiuo sudėtingu gyvenimo periodu ją supantys žmonės sakydavo: „Pasikliauk mano tikėjimu“, o ji sau galvojo: „Negaliu. Jūs nesuprantate, jūsų nekamuoja mano klausimai.“ Ji aiškino: „Buvau pagarbi tiems, kurie neturėjo dvejonių, jei jie būdavo pagarbūs man.“ Daugelis taip ir darydavo.
Ji sakė: „Mano gimdytojai žinojo, kas mano širdyje ir manęs nevaržydavo. Man stengiantis išsiaiškinti tiesą jie tiesiog nusprendė mane mylėti.“ Šios jaunos mamos vyskupas dažnai su ja susitikdavo ir išreikšdavo savo pasitikėjimą ja.
Apylinkės nariai taip pat nedelsdavo išreikšti jai savo meilę, ir ji jautėsi priimta. Jos apylinkė nebuvo ta vieta, kur reikėdavo apsimetinėti; tai buvo vieta, kurioje buvo siekiama puoselėti.
„Buvo įdomu, – prisimena ji, – nes tuo metu jutau artimą ryšį su savo mirusiais seneliais. Jie mane palaikė ir ragino nepasiduoti. Jaučiau lyg jie sakytų: „Susitelk į tai, ką žinai.“
Nors ir turėjo stiprią paramą, ji tapo mažiau aktyvi. Ji sakė: „Neatitolau nuo Bažnyčios dėl to, kad pradėjau blogai elgtis, – tapau dvasiškai apatiška, ieškojau priežasties nesilaikyti įsakymų arba ieškojau lengviausios išeities. Jaučiau, kad man reikia atsakymo į klausimą, kuo išties tikiu?“
Maždaug tuo metu ji skaitė panašius jausmus išgyvenusios Motinos Teresės raštų knygą. 1953 m. laiške Motina Teresė rašė: „Prašau pasimelsti už mane, kad nesugadinčiau Jo darbo ir kad pasireikštų Viešpats, nes manyje tūno tokia tamsybė, lyg viskas būtų mirę. Taip jaučiuosi beveik visą laiką nuo tol, kai pradėjau „darbą“. Paprašykite mūsų Viešpaties man suteikti drąsos.“
Arkivyskupas Perjė atrašė: „Motinėle, Dievas su jumis, nesate tokioje baisioje tamsoje, kaip manote. Kelias, kuriuo turime eiti ne visuomet aiškus nuo pat pradžių. Melskite šviesos; nepriimkite skubotų sprendimų, įsiklausykite į tai, ką kiti nori pasakyti, apsvarstykite jų pasiūlymus. Visuomet išgirsite tai, kas jums galėtų padėti. […] Vadovaudamasi tikėjimu, malda ir protu su gera intencija Jūs turite pakankamai.“5
Mano draugė pradėjo manyti, kad jei Motina Teresė galėjo gyventi pagal išpažįstamą religiją neturėdama visų atsakymų ir neturėdama aiškaus suvokimo apie viską, galbūt tai galės daryti ir ji. Tikėdama ji galėjo žengti vieną žingsnelį į priekį, tada žengti dar vieną. Ji galėjo susitelkti į tiesas, kuriomis tikėjo, ir leisti toms tiesoms užpildyti jos protą ir širdį.
Mąstydama apie tą metą ji sakė: „Mano liudijimas tapo tarsi pelenų krūva. Jis visas supleškėjo. Teliko Jėzus Kristus.“ Ji pridūrė: „Jis nepalieka žmogaus, turinčio klausimą. Kai stengiamasi laikytis įsakymų, durys atviros. Malda ir Raštų studijavimas man tapo nepaprastai svarbūs.“
Jos pirmieji žingsniai stengiantis atkurti tikėjimą, buvo grįžimas prie esminių Evangelijos tiesų. Ji nusipirko vaikiškų dainelių knygą ir pradėjo skaityti dainelių žodžius. Jie jai tapo brangiu turtu. Ji meldė tikėjimo, padėsiančio pašalinti sielą slegiantį jausmą.
Ji sužinojo, kad radusi teiginį, kuris ją verčia dvejoti, ji „gali sustoti, pažvelgti į bendrą vaizdą ir apmąstyti, kaip ji gali pritaikyti Evangeliją savo gyvenime“. Ji sakė: „Užduodu sau tokį klausimą: ar man ir mano šeimai tikslinga eiti šiuo keliu? Kartais savęs paklausdavau: ko linkiu savo vaikams? Suvokiau, jog noriu, kad jie susituoktų šventykloje. Būtent tada į mano širdį sugrįžo tikėjimas.“
Vyresnysis Džefris R. Holandas sakė: „Nuolankumas, tikėjimas ir Šventosios Dvasios įtaka visuomet [bus] tie elementai, kurie lydės kiekvieną tiesos ieškojimą.“6
Nors ji turėjo neatsakytų klausimų dėl Mormono Knygos kilmės, negalėjo paneigti tiesų, kurias pažino Mormono Knygoje. Norėdama geriau suprasti Gelbėtoją ji savo studijas buvo sutelkusi į Naująjį Testamentą. „Tačiau galiausiai, – sakė ji, – vėl supratau skaitanti Mormono Knygą todėl, kad patiko, ką jutau skaitydama apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą.“
Ji užbaigė sakydama: „Reikia turėti asmeninių dvasinių patyrimų, susijusių su šios knygos tiesomis“; ir ji tai patyrė. Ji paaiškino: „Skaitydama Mozijo knygą jutau nuolatinį vadovavimą: „Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra ir kad jis sukūrė visa […] ; tikėkite, kad jis turi visą išmintį ir visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad žmogus nesuvokia visko, ką gali suvokti Viešpats.“7
Maždaug tuo metu ji buvo pašaukta tarnauti Pradinukų organizacijos pianiste. Ji sakė: „Buvau saugi. Norėjau, kad mano vaikai lankytų Pradinukų organizaciją, ir tai reiškė, kad aš galėsiu būti su jais. Be to, aš dar nebuvau pasiruošusi mokyti.“ Tarnaudama ji jautė lyg aplinkiniai sakytų: „Eikš, tu mums reikalinga ir nesvarbu, kur jautiesi esanti dvasiškai, mes tau padėsime ten, kur reikia. Dalinkis tuo, kuo gali dalintis.“
Akompanuodama pradinukų daineles ji dažnai mąstydavo: „Tai tiesos, kurias myliu. Aš vis dar galiu apie tai paliudyti. Paliudysiu tik tai, ką žinau ir kuo pasitikiu. Galbūt tai nebus tobulas pažinimas, bet tai bus tai, kuo galiu dalintis. Tai, į ką susitelkiu, auga manyje. Nuostabu, kad galiu sugrįžti prie esminių Evangelijos tiesų ir jausti, kaip viskas tampa aišku.“
Tą sekmadienio rytą klausydamasi šios jaunos sesers pasakojimo, prisiminiau, kad savo pamatą turime statyti ant mūsų Išpirkėjo uolos.8 Taip pat prisiminiau vyresniojo Džefrio R. Holando patarimą: „Tvirtai laikykitės to, ką jau žinote, tvirtai stovėkite, kol ateis papildomas pažinimas.“9
Per jos pamoką dar giliau suvokiau, kad atsakymus į nuoširdžius klausimus gauname tada, kai nuoširdžiai jų ieškome ir gyvename pagal įsakymus. Prisiminiau, kad mūsų tikėjimas gali padėti pasitikėti tuo, kas šiuo metu nesuvokiama protu.
Noriu lygiuotis į tuos, kurie su meile priėmė šią jauną mamą į glėbį ir ją palaikė. Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas sakė: „Visi esame piligrimai, einantys mokinystės keliu ir ieškantys Dievo šviesos. Mes nesmerkiame kitų dėl jų turimos ar neturimos šviesos; mes puoselėjame ir skatiname bet kokią šviesą, kol ji tampa ryški, skaisti ir patikima.“10
Pradinukai dainuodami dainelę „Vaiko malda“, užduoda tokį klausimą: „Dangiškas Tėve, ar tikrai esi? Ar man į maldą atsakyt išties gali?“11
Veikiausiai ir mes retkarčiais susimąstome: „Ar Dangiškasis Tėvas tikrai yra?“, ir tuomet, kaip ir mano draugė, džiūgaujame, kai atsakymai ateina ramiu paprastu būdu. Liudiju, kad tuos paprastus patikinimus gauname, kai Jo valia tampa mūsų valia. Liudiju, kad šiandien žemėje turime tiesą; Jo Evangelija yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.