Pasirinkime tikėti
Vyresnysis L. Vitnis Kleitonas
Iš Septyniasdešimties Prezidentūros
Gelbėtojas duoda Savo Evangeliją kaip šviesą, kuria gali vadovautis pasirenkantys tikėti ir sekti Juo.
Praėjusį sausį septynmetė Seila Gazler su savo šeima privačiu lėktuvu skrido iš Floridos į Ilinojų. Lėktuvą pilotavo Seilos tėtis. Vos sutemus, lėktuve kilo mechaninis gedimas ir jis sudužo tamsiose Kentukio kalvose, apsivertęs aukštyn ratais nelygioje vietovėje. Per lėktuvo katastrofą išgyveno tik Seila. Lėktuvo avarijoje ji susilaužė riešą. Kūnas buvo nubrozdintas ir sumuštas, be to, ji pametė batus. Oro temperatūra buvo 3 laipsniai pagal Celsijų – buvo šalta, lietinga Kentukio žiemos naktis, o Seila vilkėjo tik šortus, marškinėlius ir vieną kojinę.
Ji šaukė mamą ir tėtį, tačiau niekas neatsiliepė. Sukaupusi visą drąsą, ji basomis nuėjo per vietovę ieškoti pagalbos: brido per upelius, griovius ir brovėsi per gervuogių krūmus. Nuo vienos nedidelės kalvos Seila pamatė šviesą, esančią maždaug už pusantro kilometro. Tamsoje braudamasi per krūmus link šviesos, ji galiausiai pasiekė gero vyro, kurio anksčiau nebuvo mačiusi ir kuris puolė ja rūpintis, namus. Seila buvo saugi. Ji greitai buvo nuvežta į ligoninę, kur jai padėjo atsigauti.1
Seila išgyveno, nes ji pamatė šviesą tolumoje ir brovėsi link jos, nepaisydama laukinės gamtos, didžiulės ją ištikusios tragedijos ir patirtų traumų. Sunku įsivaizduoti, kaip Seila sugebėjo padaryti tai, ką ji padarė tą naktį. Tačiau mes žinome, kad ji suvokė, jog šviesa tolimame name buvo galimybė jai išsigelbėti. Atsirado viltis. Jai prireikė drąsos patikėti, kad nepaisant labai sunkių aplinkybių, ji ras išgelbėjimą toje šviesoje.
Nedaugeliui mūsų kada nors teks patirti tokį siaubą kaip Seilai. Tačiau mes visi, anksčiau ar vėliau, turėsime pereiti per mūsų dvasinius tyrus ir leistis į sunkias emocines keliones. Tomis akimirkomis, kad ir kokios tamsios ar, atrodytų, beviltiškos jos būtų, visada bus dvasinė šviesa, kuri kvies mus, teikdama išsigelbėjimo ir pagalbos viltį. Ši šviesa sklinda iš visos žmonijos Gelbėtojo, kuris yra Pasaulio Šviesa.
Matyti dvasinę šviesą yra ne tas pats, kas matyti fizinę šviesą. Gelbėtojo dvasinės šviesos atpažinimas prasideda nuo mūsų noro tikėti. Iš pradžių Dievas nori, kad mes bent norėtume tikėti. Pranašas Alma moko: „Jei jūs pabusite ir pažadinsite savo sielos galias […] ir panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai [Gelbėtojo] žodžių.“2
Almos kvietimas mums norėti tikėti ir savo širdyse „skirti vietą“ Gelbėtojo žodžiams, primena mums, kad norint patikėti ir tikėti, reikia asmeniškai pasirinkti ir veikti. Mes privalome „pabusti ir pažadinti savo sielos galias“. Kad gautume mes prašome, kad rastume mes ieškome, kad mums atidarytų, mes beldžiame. Tada gauname šį pažadą: „Kiekvienas, kuris prašo, gauna; kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.“3
Nėra karštesnio prašymo patikėti nei paties Gelbėtojo prašymas, kada Jis, Savo žemiškos tarnystės metu, kreipėsi į netikinčius klausytojus:
„Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi!
O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“4
Kiekvieną dieną mes visi esame išmėginami. Tai yra mūsų laikų išbandymas: ar pasirinksime Juo tikėti ir Jo Evangelijos šviesai stiprėti mumyse, ar atsisakysime tikėti ir užsispirsime keliauti tamsoje vieni patys? Gelbėtojas duoda Savo Evangeliją kaip šviesą, kuria gali vadovautis pasirenkantys tikėti ir sekti Juo.
Sudužus lėktuvui, Seila turėjo pasirinkti. Ji galėjo pasirinkti likti prie lėktuvo tamsoje vienui viena ir išsigandusi. Tačiau jos laukė ilga naktis ir jau pradėjo vėsti. Ji pasirinko kitą kelią. Seila užkopė į kalvą, nuo kurios horizonte pamatė šviesą.
Palengva, naktį keliaujant link šviesos, šviesa stiprėjo. Tačiau tikrai buvo akimirkų, kai ji jos nebematė. Galbūt šviesos nesimatė, kai Seila buvo dauboje, už krūmų ar medžių, tačiau ji veržėsi pirmyn. Kai tik Seila galėjo matyti šviesą, ji turėjo įrodymą, kad eina teisingu keliu. Nors ji dar tiksliai nežinojo, kas buvo ta šviesa, tačiau ji ir toliau ėjo link jos, pasitikėdama tuo, ką žinojo, – tikėdama ir vildamasi, kad ji vėl ją išvys, jei ir toliau eis teisingu keliu. Taip elgdamasi ji veikiausiai išgelbėjo savo gyvybę.
Panašiai gali būti ir mūsų gyvenime. Būna laikotarpių, kada mus įskaudina, kada esame pavargę ar kada mūsų gyvenimai atrodo tamsūs ir šalti. Gali ateiti laikotarpiai, kai negalėsime matyti jokios šviesos horizonte ir ketinsime pasiduoti. Jei esame pasiruošę tikėti, jei norime tikėti, jei pasirenkame tikėti, tada Gelbėtojo mokymai ir pavyzdys mums parodys kelią pirmyn.
Pasirinkime tikėti
Kaip Seila turėjo patikėti, kad toje šviesoje tolumoje ras saugumą, taip ir mes privalome pasirinkti savo širdis atverti Gelbėtojui – Jo amžinajai šviesai bei Jo gydančiam gailestingumui. Pranašai per visus amžius skatino mus ir net karštai meldė tikėti Kristumi. Jų skatinimai atspindi esminę tiesą: Dievas neverčia mūsų tikėti. Užuot tai daręs, Jis kviečia mus tikėti siųsdamas gyvuosius pranašus ir apaštalus mus mokyti, duodamas mums Raštus ir šaukdamas mus per Savo Dvasią. Mes esame tie, kurie privalome pasirinkti, ar priimsime tuos dvasinius kvietimus, ar dvasinėmis akimis nuspręsime pamatyti dvasinę šviesą, kuria Jis kviečia mus. Sprendimas tikėti yra pats svarbiausias mūsų pasirinkimas. Jis nulemia visus kitus mūsų pasirinkimus.
Net ir turėdamas tobulą troškimą palaiminti mus, Dievas neverčia mūsų tikėti, taip pat Jis neverčia laikytis kitų įsakymų. Tačiau Jo pakvietimas tikėti Juo – panaudoti dalelę tikėjimo ir skirti vietą Jo žodžiams – tebegalioja mūsų dienomis. Gelbėtojas taip sakė: „Aš liudiju, kad Tėvas įsako visiems žmonėms visur atgailauti ir tikėti mane.“5
Patikėjimas, liudijimas ir tikėjimas nėra pasyvūs principai. Jie savaime nenutinka. Tikėjimas yra tai, ką mes pasirenkame, – kuo viliamės, dėl ko dirbame, kam aukojamės. Atsitiktinai nepradėsime tikėti Gelbėtoju ir Jo Evangelija, taip pat atsitiktinai nepradėsime melstis ar mokėti dešimtinę. Mes aktyviai pasirenkame tikėti taip pat, kaip pasirenkame laikytis kitų įsakymų.
Paverskite tikėjimą veiksmu
Iš pradžių Seila negalėjo žinoti, ar tai, kad ji ėjo braudamasi per krūmus, iš tiesų išgelbės ją. Ji buvo paklydusi ir sužeista; buvo tamsu ir šalta. Tačiau ji, turėdama viltį sulaukti pagalbos, paliko avarijos vietą ir išėjo, šliauždama ir braudamasi pirmyn, kol tolumoje pamatė šviesą. Pamačiusi ją, ji iš visų jėgų judėjo link jos nepamiršdama, kad ją matė.
Taip ir mes privalome skirti vietos vilčiai, kad rasime dvasinę šviesą, jei pasirinksime tikėti, o ne abejoti. Mūsų veiksmai parodo mūsų norą tikėti ir tampa mūsų tikėjimo esme. Melsdamiesi ir skaitydami Raštus pasirenkame tikėti. Pasirenkame tikėti pasninkaudami, švęsdami Šabo dieną ir garbindami šventykloje. Pasirenkame tikėti pasikrikštydami ir priimdami sakramentą. Pasirenkame tikėti atgailaudami ir siekdami dieviško atleidimo bei gydančios meilės.
Niekada nepasiduokite
Kartais dvasinė pažanga gali atrodyti lėta ir nepastovi. Kartais galime jaustis, tarsi žemė išslydo iš po kojų, kad padarėme klaidų, ar kad visos mūsų pastangos priartėti prie Gelbėtojo yra bergždžios. Jei taip jaučiatės, prašau, niekada nenuleiskite rankų. Toliau tikėkite Juo, Jo Evangelija ir Jo Bažnyčia. Suderinkite savo veiksmus su tuo tikėjimu. Tomis akimirkomis, kai jūsų tikėjimo šviesa priblėsta, tegul Gelbėtojo meilė bei malonė, randama Jo Evangelijoje ir Jo Bažnyčioje, įveikia jūsų abejones. Pažadu, kad Jis yra pasiruošęs jus priimti. Laikui bėgant pamatysite, kad padarėte geriausią pasirinkimą, kokį tik galėjote padaryti. Jūsų drąsus sprendimas tikėti Juo palaimins jus neišmatuojamai ir amžiams.
Tikėjimo palaiminimai
Savo gyvenime jaučiau Gelbėtojo gailestingąją meilę. Tamsiausiomis savo gyvenimo akimirkomis ieškojau Gelbėtojo, ir Jis ištiesė man ranką su Savo gydančiąja šviesa. Vienas didžiausių mano gyvenimo džiaugsmų buvo keliauti su žmona Keite, kad susitiktume su Bažnyčios nariais daugybėje pasaulio kraštų. Šie nuostabūs susitikimai mokė mane ir jus apie Dievo meilę Jo vaikams. Jie parodė man beribį laimės potencialą, tampantį palaiminimu tiems, kurie pasirenka sekti Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais. Supratau, kad tikėjimas Juo ir Jo išperkančiąja galia yra tikrasis kelias į „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“6.
Liudiju, kad visiems mums Jėzus Kristus yra šviesos šaltinis ir viltis. Meldžiu, kad visi pasirinktume Juo tikėti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.