Pripildykime savo namus šviesos ir tiesos
Šerilė A. Esplin
Antroji patarėja Pradinukų organizacijos visuotinėje Prezidentūroje
Kad atsilaikytume patys ir apgintume savo šeimas nuo pasaulio spaudimų, turime prisipildyti šviesos ir Evangelijos tiesos.
Mano širdis prisipildė Dvasios klausantis šių šeimų mokymo apie tą šventą tiesą, kad „Dievo skirta būt šeima“.1 Įkvepianti muzika – tai vienas iš daugelio būdų pajausti Dvasios kuždesius, prisipildyti šviesos ir tiesos.
Kad turiu prisipildyti šviesos ir tiesos ypač gerai supratau per tai, ką patyriau prieš daugelį metų. Dalyvavau susirinkime, kuriame Merginų organizacijos visuotinės valdybos narės mokė, kaip kurti dvasiškai stiprias šeimas ir namus. Merginų organizacijos vadovė kaip vaizdinę priemonę laikė dvi skardines gazuoto gėrimo. Vienoje jos rankoje buvo tuščia skardinė, o kitoje neatidaryta ir pilna gėrimo. Pirma ji suspaudė tuščią skardinę, kuri spaudžiama lengvai linko ir deformavosi. Tada kita ranka ji spaudė neatidarytą skardinę. Toji išliko tvirta. Ji nei linko, nei deformavosi kaip tuščioji, nes buvo pripildyta.
Šį palyginimą pritaikėme savo gyvenimams, namams ir šeimoms. Prisipildžiusios Dvasios ir Evangelijos tiesos, turime galios atsilaikyti prieš pasaulio įtakas, kurios mus supa ir veikia. Jei neprisipildome dvasiškai, mes neturime vidinės stiprybės atsispirti išoriniam spaudimui, todėl toms jėgoms veikiant galime sugniužti.
Šėtonas žino, kad norėdamos atsilaikyti pačios ir apginti savo šeimas nuo pasaulio spaudimų, turime prisipildyti šviesos ir Evangelijos tiesos. Tad jis daro viską, ką gali, kad susilpnintų, išderintų ir sunaikintų Evangelijos tiesą, kad atskirtų mus nuo tos tiesos.
Daugelis iš mūsų buvome pakrikštyti ir gavome Šventosios Dvasios dovaną, skirtą atskleisti ir mokyti tiesos apie viską.2 Su šios dovanos privilegija gauname ir atsakomybę ieškoti tiesos, gyventi pagal žinomą tiesą, dalintis tiesa bei ją ginti.
Viena iš vietų, kurioje galime geriausiai siekti šviesos ir tiesos, yra mūsų namai. Ką tik girdėtos giesmės žodžiai mums primena: „Dievo skirta būt šeima, mums padeda tapti kuo Jis yra.“3 Šeimos – tai žemėje esančios Viešpaties dirbtuvės, kuriose mums padedama mokytis Evangelijos ir pagal ją gyventi. Ateiname į šeimas turėdami šventą pareigą padėti stiprinti kitus dvasiškai.
Stiprios amžinosios šeimos bei Dvasios kupini namai neatsiranda iš niekur. Tos šeimos deda daug pastangų, skiria laiko, o kiekvienas šeimos narys atlieka savo dalį. Kiekvieni namai vis kitokie, tačiau kiekvieni namai, kuriuose bent vienas ieško tiesos, gali turėti įtakos.
Mums nuolatos patariama plėsti savo dvasines žinias per maldą, Raštų bei gyvųjų pranašų žodžių studijavimą ir apmąstymą. Visuotinėje konferencijoje kalbėdamas apie šviesos ir tiesos liudijimo gavimą prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas sakė:
„Amžinasis ir Galingasis Dievas […] kalbės tiems, kurie artinsis prie Jo su tyra širdimi ir tikru ketinimu.
Jis kalbės jiems per sapnus, regėjimus, mintis ir jausmus.“
Prezidentas Uchtdorfas tęsė: „Dievas rūpinasi jumis. Jis išklausys jūsų asmeninius klausimus ir atsakys į juos. Jis atsakys į jūsų maldas Savo būdu ir laiku, taigi turite išmokti klausytis Jo balso.“4
Šį patarimą iliustruoja šis trumpas pasakojimas apie šeimą.
Prieš kelis mėnesius perskaičiau savo prosenelio sesers Elžbietos Staheli Volker liudijimą. Būdama dar vaikas Elžbieta su savo šeima iš Šveicarijos imigravo į Ameriką.
Po vedybų Elžbieta kartu su vyru ir vaikais gyveno šalia Nevados sienos, kur jie darbavosi pašto stotyje. Jų namai buvo vieta keliautojams apsistoti. Ištisą dieną ir naktį jie turėjo būti pasiruošę gaminti ir patiekti maistą keliautojams. Tai buvo sunkus ir varginantis darbas, jie ilsėjosi labai mažai. Tačiau labiausiai Elžbietą neramino žmonių, su kuriais jie bendravo, pokalbiai.
Elžbieta sakė, jog lig tol ji laikė savaime suprantama, kad Mormono Knyga yra tikra, kad pranašas Džozefas Smitas buvo įgaliotas Dievo padaryti tai, ką padarė, ir kad jo žinia buvo gyvenimo bei išgelbėjimo planas. Tačiau jos gyvenimas nebuvo tai, kas stiprintų šiuos įsitikinimus.
Kai kurie apsistojantys keleiviai buvo apsiskaitę, išsilavinę ir protingi žmonės, o kalbos už jos stalo nuolat sukosi apie tai, kad Džozefas Smitas buvo „gudrus sukčius“, pats parašęs Mormono Knygą ir išplatinęs ją, kad užsidirbtų pinigų. Jie elgėsi taip, tarsi kitokia mintis būtų absurdiška, sakydami, kad „mormonizmas buvo paikas“.
Dėl tokių kalbų Elžbieta jautėsi izoliuota ir vieniša. Nebuvo su kuo pasikalbėti, net nebuvo laiko melstis, nors ji meldėsi dirbdama. Ji labai bijojo ką nors pasakyti tiems, kurie niekino jos religiją. Pasak jos, ji nežinojo, ar jie sako tiesą, bet jautė, kad nebūtų galėjusi apginti savo įsitikinimų, jei būtų bandžiusi.
Vėliau Elžbieta ir jos šeima persikėlė gyventi kitur. Elžbieta sakė, kad turėjo daugiau laiko pamąstyti ir nebuvo taip nuolat blaškoma. Ji dažnai leisdavosi į rūsį ir melsdavosi Dangiškajam Tėvui dėl ją kamavusių dalykų: dėl tų iš pažiūros protingų žmonių kalbų, kad Evangelija yra kvailystė, dėl Džozefo Smito ir Mormono Knygos.
Vieną naktį Elžbieta susapnavo sapną. Ji sakė: „Atrodė, tarsi stovėčiau šalia siauro kelio, kuris vedė aplink neaukštą kalvą. Pusiaukelėje pamačiau žemyn žiūrintį ir kalbantį vyrą; atrodė, kad jis kalba jaunuoliui, kuris klūpojo palinkęs prie duobės žemėje. Jo rankos buvo ištiestos ir rodėsi, kad jis siekia kažko duobėje. Galėjau matyti akmeninį dangtį, kuris, atrodė, buvo nuimtas nuo duobės, prie kurios buvo palinkęs jaunuolis. Daug žmonių ėjo tuo keliu, tačiau atrodė, kad nė vienas nesidomėjo tais dviem vyriškiais kalno papėdėje. Šiame sapne buvo dar kažkas, kas padarė man keistą įspūdį, dėl ko iškart nubudau […]. Negalėjau niekam papasakoti savo sapno, bet man pakako to, kad suprasčiau, jog tai buvo angelas Moronis, mokantis jaunąjį Džozefą tuo metu, kai jis gavo plokšteles.“
1893-iųjų pavasarį Elžbieta nuvyko į Solt Leik Sitį, į šventyklos pašventinimą. Savo patyrimą ji apibūdino taip: „Ten pamačiau tą patį paveikslą, kurį mačiau savo sapne; manau, tai buvo spalvoto stiklo langas. Buvau tikra, kad net jei būčiau savo akimis pamačiusi Kumoros kalvą, tai neatrodytų tikriau. Jaučiausi patenkinta, kad sapne man buvo parodytas angelas Moronis, perduodantis aukso plokšteles Džozefui Smitui.“
Prabėgus daugeliui metų po šio sapno ir likus keliems mėnesiams iki jos mirties, sulaukusi beveik 88-erių, Elžbieta gavo galingą įkvėpimą. Ji sakė: „Man atėjo tyra mintis, […] tarsi kažkas man būtų pasakęs: […] „Neužkask savo liudijimo po žeme.“5
Po daugelio kartų Elžbietos palikuoniai ir toliau semiasi stiprybės iš jos liudijimo. Kaip ir Elžbieta, gyvename pasaulyje, pilname abejojančiųjų ir kritikuojančiųjų, kurie niekina mums brangią tiesą ir jai prieštarauja. Galime išgirsti painių istorijų ir prieštaringų žinių. Kaip ir Elžbieta, turėsime padaryti viską, ką galime, kad išlaikytume turimą šviesą ir tiesą ypač sudėtingomis aplinkybėmis. Atsakymai į mūsų maldas neateis stulbinančiai, tačiau turime rasti tylos akimirkas ir siekti didesnės šviesos bei tiesos. O kai gausime, mūsų pareiga tuo gyventi, tuo dalintis ir tai ginti.
Palieku jums savo liudijimą, kad žinau, jog pripildę savo širdis ir namus Gelbėtojo šviesos ir tiesos, mes turėsime vidinės stiprybės atsilaikyti bet kokiomis aplinkybėmis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.