Šventyklų istorija
Tiek senovės, tiek dabartiniais laikais Viešpaties sandoros žmonės šventyklų statymą laikė jiems pavestu darbu.
Paskirta vieta
Pagrindinis šventyklos tikslas yra ir visuomet buvo parūpinti vietą, specialiai paskirtą šventoms apeigoms; siauresne prasme, šventykla – tai pastatas, pastatytas ir pašvęstas tik šventiems ritualams ir ceremonijoms.
Lotynų kalboje žodis templum atitiko hebrajišką žodį beth Elohim ir reiškė Dievybės buveinę; taigi jis tiesiogine prasme reiškė Viešpaties namus.
Tokius statinius statė įvairiomis epochomis tiek stabų garbintojai, tiek tikrojo ir gyvojo Dievo sekėjai. Nors išoriniai tokių šventyklų kiemai buvo naudojami kaip bendrų susirinkimų ir viešų ceremonijų vieta, visuomet egzistavo vidinės atitvertos vietos, į kurias galėdavo įeiti tik paskirti kunigai ir kuriose, kaip buvo sakoma, apsireikšdavo dievybė. Šventyklos niekuomet nebuvo laikomos įprastų viešų susirinkimų vietomis. Jos buvo laikomos šventomis uždaromis vietomis, pašvęstomis pačioms švenčiausioms tam tikro garbinimo kulto apeigoms.
Senovės Izraelio Palapinė
Senovės laikais tarp kitų tautų izraelitai buvo gerai žinomi kaip šventovių, skirtų gyvajam Dievui, statytojai. Tokios tarnystės iš jų konkrečiai reikalavo Jehova, kuriam jie skelbėsi tarnaują. Izraelio istorija prasideda nuo Išėjimo. Vos jiems išsivadavus iš egiptietiškos stabmeldystės aplinkos, iš jų buvo pareikalauta pastatyti šventovę, kurioje apsireikštų Jehova ir apreikštų Savo, kaip jų pripažinto Viešpaties ir Karaliaus, valią.
Palapinė, kaip Jehovos šventovė, buvo šventa vieta Izraeliui. Ji buvo pastatyta pagal apreikštus planus ir nurodymus (žr. Išėjimo 26–27). Tai buvo nedidelis nešiojamas statinys. Nors tai buvo palapinė, ji buvo pagaminta iš geriausių, vertingiausių ir brangiausių žmonių turėtų medžiagų. Šis nepaprastas atlikimo meistriškumas buvo tautos atnaša Viešpačiui. Visais atžvilgiais į ją buvo sudėta visa geriausia, ką tik žmonės galėjo pasiūlyti, ir Jehova pašventino šią teikiamą dovaną priimdamas ją į Savo dieviškas rankas.
Po to, kai Izraelis įsitvirtino pažado žemėje, po keturis dešimtmečius trukusių klaidžiojimų tyruose, sandoros žmonės galiausiai gavo savąjį Kanaaną, Palapinė buvo pastatyta Šilojuje; ir žmonės ėmė čia lankytis, kad sužinotų Dievo žodį ir valią (žr. Jozuės 18:1; 19:51; 21:2; Teisėjų 18:31; 1 Samuelio 1:3, 24; 4:3–4). Vėliau ji buvo perkelta į Gibeoną (žr. 1 Metraščių 21:29; 2 Metraščių 1:3), o dar vėliau – į Dovydo miestą, arba Sionę (žr. 2 Samuelio 6:12; 2 Metraščių 5:2).
Saliamono šventykla
Dovydas, antrasis Izraelio karalius, troško ir ketino pastatyti namus Viešpačiui, sakydamas, kad nedera, jog jis, karalius, gyvena kedro rūmuose, kai tuo tarpu Dievo šventovė tebėra palapinė (žr. 2 Samuelio 7:2). Tačiau Viešpats prabilo pranašo Natano lūpomis ir nepriėmė siūlomos aukos, nes Dovydas, Izraelio karalius, daugeliu atžvilgių žmogus pagal Dievo širdį, buvo nusidėjęs ir jo nuodėmė dar nebuvo jam atleista (žr. 2 Samuelio 7:1–13; 1 Metraščių 28:2–3). Tačiau, Dovydui buvo leista surinkti medžiagas Viešpaties namams, kuriuos pastatytų ne jis pats, o Saliamonas, jo sūnus.
Gavęs sostą Saliamonas nedelsdamas kibo į darbą. Ketvirtaisiais savo valdymo metais jis paklojo pamatus, o patį pastatą pastatė per septynerius su puse metų. Saliamono šventyklos pastatymas buvo svarbiausias tos epochos įvykis, ne tik Izraelio, bet ir pasaulio istorijoje.
Pasak visuotinai pripažintos chronologijos, šventykla buvo baigta statyti apie 1005 m. pr. Kristaus gim. Dėl savo architektūros, statymo būdo, dizaino ir kaštų ji žinoma kaip vienas iš nuostabiausių pastatų istorijoje. Pašventinimo apeigos truko septynias dienas – savaitę švento džiūgavimo Izraelyje. Kad maloningai ją priima, Viešpats parodė pripildydamas šventus rūmus debesies, dėl ko kunigai negalėjo įeiti, „nes Viešpaties šlovė pripildė Dievo Namus“ (2 Metraščių 5:14; taip pat žr. Išėjimo 40:35; 2 Metraščių 7:1–2).
Saliamono šventyklos išniekinimas
Šlovingas šios didingos šventyklos pranašumas tęsėsi neilgai. Po trisdešimt ketverių metų po jos pašventinimo, praėjus vos penkeriems metams po Saliamono mirties, prasidėjo jos nuosmukis. Šis nuosmukis netrukus turėjo virsti bendru irimu ir galiausiai tapti tikrų tikriausiu išniekinimu. Saliamoną nuklaidino stabus garbinančių moterų vilionės, o jo klystkeliai paskatino nedorybės plitimą Izraelyje. Šventykla greitai prarado savo šventumą, todėl Jehova atsitraukė ir daugiau nebesaugojo tos jau nebešventos vietos.
Egiptiečiams, iš kurių vergijos buvo išvaduota ta tauta, vėl buvo leista engti Izraelį. Šišakas, Egipto karalius, užėmė Jeruzalę ir „pagrobė… Viešpaties Namų turtus“ (1 Karalių 14:25–26). Niekinimo darbas tęsėsi ištisus amžius. Po du šimtai šešiolika metų vykusio egiptiečių niokojimo, Judo karalius Ahazas išplėšė altorių ir baseiną, ir ten, kur anksčiau stovėjo šventykla, teliko pastatas (žr 2 Karalių 16:7–9, 17–18; taip pat žr. 2 Metraščių 28:24–25). Vėliau Babilono karalius Nebukadnecaras užbaigė šventyklos grobstymą ir sunaikino pastatą ugnimi (žr. 2 Metraščių 36:18–19; taip pat žr. 2 Karalių 24:13; 25:9).
Zerubabelio šventykla
Taigi, apie 600 metų prieš Viešpaties atėjimą izraelitai liko be šventyklos. Jie tapo stabus garbinančiais ir visiškai nelabais žmonėmis. Viešpats atstūmė juos ir jų šventovę. Apie 721 m. pr. Kristaus gim. Izraelio karalystė, kurią sudarė apie 10 iš 12 genčių, tapo pavaldi Asirijai. Dar po šimtmečio Judo karalystę pavergė Babilonas. Kaip ir buvo pranašauta, Judo žmonės – nuo tol vadinami žydais – 70 metų išbuvo vergijoje (žr. Jeremijo 25:11–12; 29:10).
Tuomet, valdant palankiai nusiteikusiam Kyrui (žr. Ezros 1, 2) ir Darijui (žr. Ezros 6), jiems buvo leista sugrįžti Jeruzalėn ir vėl pastatyti šventyklą pagal savo tikėjimą. Atstatytoji šventykla istorijoje žinoma kaip Zerubabelio šventykla, pagal to darbo vadovo vardą. Nors ši šventykla pagal apdailą ir apstatymą buvo kur kas menkesnė už didingąją Saliamono šventyklą, ji buvo geriausia, ką žmonės galėjo pastatyti. Viešpats priėmė ją kaip atnašą, simbolizuojančią Jo sandoros vaikų meilę ir pasišventimą.
Erodo šventykla
Maždaug šešioliktaisiais metais prieš Kristaus gimimą Judėjos karalius Erodas pradėjo apirusios ir apgriuvusios Zerubabelio šventyklos atstatymą. Tas pastatas stovėjo penkis šimtmečius ir be abejo buvo smarkiai laiko apgadintas.
Su Erodo šventykla susiję daug Gelbėtojo žemiškojo gyvenimo įvykių. Iš Raštų aprašymų kaip Kristus prieštaravo žeminančiam ir komerciniam šventyklos naudojimui akivaizdu, kad Jis suvokė ir pripažino šventyklos teritorijos šventumą. Kokiu vardu ji bebūtų pavadinta, Jam ji buvo Viešpaties namai.
Dar gyvendamas kūne Viešpats išpranašavo visišką šventyklos sunaikinimą (žr. Mato 24:1–2; Morkaus 13:1–2; Luko 21:6). 70 metais po Kristaus gim. šventykla buvo visiškai sunaikinta ugnimi, kai valdant Titui Jeruzalę užėmė romėnai.
Šventyklos senovės Amerikoje
Erodo šventykla senovėje buvo paskutinioji šventykla, pastatyta rytų pusrutulyje. Nuo to didingo pastato sunaikinimo iki Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimo XIX amžiuje vienintelis aprašymas apie šventyklos statymą yra Mormono Knygoje. Jis patvirtina, kad šventyklos buvo statomos žemyne, kuris dabar vadinamas Amerika. Turime nedaug duomenų apie jų statybas ir dar mažiau žinome apie tose vakarų šventyklose vykusias apeigas. Žinome, kad žmonės pastatė šventyklą apie 570 m. pr. Kristaus gim. ir kad ji buvo statoma pagal Saliamono šventyklos modelį, nors ir buvo kur kas menkesnė už tą nuostabų statinį pagal didybę ir kaštus (žr. 2 Nefio 5:16).
Kai prisikėlęs Viešpats apsireiškė nefitams Vakarų žemyne, Jis rado juos susirinkusius aplink šventyklą (žr. 3 Nefio 11:1–10).
Tačiau iki šventyklos Jeruzalėje sunaikinimo Mormono Knygoje šventyklos neminimos. Be to, nefitų tauta liovėsi egzistavusi maždaug po keturių šimtmečių po Kristaus gimimo. Taigi, akivaizdu, kad ankstyvuoju atsimetimo laikotarpiu abiejuose žemės pusrutuliuose šventyklų nebeliko, ir žmonės prarado bet kokį supratimą apie šventyklą, kaip apie išskirtinę vieta.
Atsimetimas ir Sugrąžinimas
Daugelį amžių niekas nesisiūlė pastatyti šventovės Viešpačiui. Atrodo, kad niekas tam nematė reikalo. Tiesa, buvo pastatyta daug statinių, kurių dauguma prabangūs ir milžiniški. Kai kurie iš jų buvo pašvęsti Petrui ar Pauliui, Jokūbui ar Jonui; kiti buvo pašvęsti Magdalenai ir mergelei Marijai. Tačiau nė viena nebuvo pastatyta Jėzaus Kristaus įgaliojimu ar Jo vardu ir Jo garbei. Iš tos gausybės koplyčių ir šventovių, bažnyčių ir katedrų, Žmogaus Sūnus nė vienos negalėjo pavadinti Savąja.
Taip buvo tol, kol XIX a. nebuvo sugrąžinta Evangelija su jos senovės galiomis ir privilegijomis, kol tarp žmonių vėl nebuvo apreikšta kunigystė. Turime atminti, kad įgaliojimas kalbėti ir veikti Dievo vardu šventyklos darbe yra esminis dalykas. Šventykla yra nieko verta be to švento šventosios kunigystės įgaliojimo. Per Džozefą Smitą žemėn buvo sugrąžinta senovės Evangelija ir vėl įtvirtintas senovės įstatymas. Laikui bėgant, per Dievo pranašo tarnystę ir dieviškos galios pasireiškimus buvo suorganizuota ir įsteigta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.
Pastarųjų dienų šventyklos
Ši Bažnyčia nuo pat ankstyvųjų savo gyvavimo dienų pradėjo rūpintis šventyklos statyba (žr. Doktrinos ir Sandorų 36:8; 42:36; 133:2). 1833 m. birželio pirmą dieną apreiškime, duotame pranašui Džozefui Smitui, Viešpats nurodė, kad nedelsiant reikia pradėti statyti šventus namus, kuriuose Jis pažadėjo apdovanoti Savo išrinktuosius tarnus galia ir įgaliojimu (žr. Doktrinos ir Sandorų 95). Žmonės priėmė šį pavedimą ryžtingai ir pasiaukojančiai. Nepaisant baisaus skurdo ir negailestingų persekiojimų tas darbas buvo užbaigtas, ir 1836 m. kovo mėnesį Kirtlande, Ohajaus valstijoje, buvo pašventinta pirmoji mūsų dienų šventykla (žr. Doktrinos ir Sandorų 109). Pašventinimo apeigas lydėjo dieviški reiškiniai, prilygstantys vykusiems senovės laikais, kai buvo pašventinta pirmoji šventykla. Vėliau joje apsireiškė dieviškos esybės ir apreiškė žmonijai dievišką valią. Ten vėl pasirodė ir kalbėjo Viešpats Jėzus (žr. Doktrinos ir Sandorų 110:1–10).
Nepraėjus nė dvejiems metams po Kritlando šventyklos pašventinimo, ją pastačiusiems žmonėms teko ją palikti. Jie buvo priversti bėgti nuo persekiojimų, ir jiems išvykus šventa šventykla tapo paprastu pastatu.
Pastarųjų dienų šventieji pirma migravo į Misūrio valstiją, o vėliau į Navū, Ilinojaus valstijoje. Vos jiems įsikūrus savo naujojoje gyvenamoje vietoje, pasigirdo apreiškimo balsas, kviečiantis žmones vėl pastatyti šventus namus Dievo vardui.
Nors buvo aišku, kad žmonės bus vėl priversti bėgti, ir kad vos pastačius šventyklą teks ją palikti, jie uoliai ir stropiai dirbo, kad užbaigtų ir tinkamai apstatytų tą statinį. Jis buvo pašventintas 1846 m. balandžio 30 d., o žmonės dar prieš tą dieną buvo pradėję trauktis iš tos vietos.
Tie, kurie skurde per pasiaukojimą pastatė šventyklą, vėl ją paliko. 1848 m. lapkritį piktadariai ją padegė, o 1850 m. gegužę tornadas sunaikino tai, kas buvo likę iš tų pajuodusių sienų.
1847 m. liepos 24 d. mormonų pionierių kolonija įsikūrė vietovėje, kur dabar yra Solt Leik Sitis. Po kelių dienų Brigamas Jangas, pranašas ir vadovas, šalavijais apaugusioje dykumoje nurodė vietą ir įbedęs žemėn savo lazdą pareiškė: „Štai čia stovės mūsų Dievo šventykla.“ Dabar ta vieta ir yra nuostabusis šventyklos kvartalas, aplink kurį išaugo miestas. Solt Leiko šventykla buvo statoma 40 metų. 1892 m. balandžio 6 dieną buvo padėtas viršutinis akmuo, ir po metų užbaigta šventykla buvo pašventinta.
Dieviškas pavedimas
Tiek senovės, tiek ir mūsų laikais sandoros žmonės į šventyklos statymą žvelgė kaip į būtent jiems pavestą darbą. Yra aišku, kad šventykla yra daugiau nei koplyčia ar bažnyčia, daugiau nei sinagoga ar katedra; tai statinys pastatytas kaip Viešpaties namai, šventa vieta artimiausiam ryšiui tarp Viešpaties ir šventosios kunigystės, paskirta svarbiausioms ir švenčiausioms apeigoms. Be to, kad šventykla išties būtų šventa – Dievo priimta ir pripažinta kaip Jo namai, – tokia atnaša turi būti paprašyta, ir tiek dovana, tiek davėjas turi būti verti.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia skelbiasi turinti žemėn sugrąžintą šventąją kunigystę. Bažnyčiai yra duotas dieviškas pavedimas statyti ir prižiūrėti tikrojo ir gyvojo Dievo vardui bei tarnystei pašventintas šventyklas. Tuose šventuose statiniuose ji vykdo kunigystės apeigas, galiojančias tiek čia žemėje, tiek ir už kapo ribos.
Kirtlando Šventyklos vidus. Fotografuota XX a. pradžioje.
Moze patepa Aaroną tarnauti kunigu Palapinėje.
Kuomet Izraelitai klajojo dykumoje, Palapinė buvo naudojama kaip nešiojama šventykla.
Saliamono šventykla, pastatyta 1005 m. pr. Kristaus gim., buvo yra vienas iš nuostabiausių pastatų žmonijos istorijoje.
Saliamono šventyklos pašventinimo apeigos Izraelyje truko septynias dienas – savaitę švento džiūgavimo.
Ištrėmimo į Babiloną metu žydams buvo leista sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą.
Daug įvykių Gelbėtojo žemiškajame gyvenime rodo, kad Jis pripažino šventyklos šventumą.
Kuomet prisikėlęs Gelbėtojas apsireiškė Amerikos žemyne, Jis tai padarė prie šventyklos.
Po metų metus trukusio atsimetimo, per Džozefą Smitą buvo sugrąžintas įgaliojimas, būtinas garbinti šventykloje.
1838 m. kovą Kirtlande, Ohajuje, buvo pašventinta pirmoji pastarųjų dienų šventykla.
Atvykęs į Druskingojo ežero slėnį Brigamas Jangas netrukus pareiškė: „Štai čia stovės mūsų Dievo šventykla.“
Nuo 1893 m. iki šiandienos visame pasaulyje buvo pastatyta ir pašventinta daugiau nei 130 šventyklų.
Tampiko šventykla Meksikoje. Pašventinta 2000 m. gegužės 20 d.
Apijos šventykla Samojoje. Pašventinta 1983 m. rugpjūčio 5 d. Atšventinta 2005 m. rugsėjo 4 d.
Madrido šventykla Ispanijoje. Pašventinta 1999 m. kovo 19 d.