Kam reikalingos šventyklos?
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventyklos yra šventi pastatai, kuriuose gauname atsakymus į amžinuosius klausimus.
Šventykla yra ta vieta, kur gauname amžinybės atsakymus į savo klausimus apie gyvenimą.
Ar yra kada buvęs vyras ar moteris, kurie apmąstymų akimirkomis nėra svarstę rimtų gyvenimo klausimų?
Argi jiems nekilo klausimai: „Iš kur atsiradau? Kodėl aš čia? Kur keliauju? Koks mano santykis su Kūrėju? Ar mirtis atims iš manęs tai, ką branginu gyvenime? Kas dėl mano šeimos? Ar po šio gyvenimo bus kitas, ir, jei bus, ar ten pažinosime vienas kitą?“
Atsakymų į šiuos klausimus nerasime pasaulio išmintyje. Juos rasime tik apreikštame Dievo žodyje. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventyklos yra šventi statiniai, kuriuose galime gauti atsakymus į šiuos ir kitus amžinus klausimus. Kiekviena jų yra pašvęsta, kaip Viešpaties namai, kaip nuo pasaulio atskirta šventumo ir ramybės vieta. Čia mokoma tiesų ir atliekamos apeigos, kurios suteikia pažinimą apie amžinus dalykus bei skatina dalyvius gyventi pagal suvokimą apie dievišką savo, kaip Dievo vaikų, paveldą ir savo, kaip amžinų esybių, potencialą.
Šventyklos pagal paskirtį ir vykdomą veiklą skiriasi nuo visų kitų religinių pastatų
Šie pastatai, išsiskiriantys iš tūkstančių įprastų garbinimui skirtų Bažnyčios pastatų visame pasaulyje, pagal paskirtį ir vykdomą veiklą skiriasi nuo visų kitų religinių statinių. Šiuos pastatus išskiria ne jų dydis ar architektūros grožis. Juos išskiria juose vykdomas darbas.
Tam tikrų pastatų paskyrimas ypatingoms apeigoms, kaip išsiskiriančius iš įprastų garbinimo vietų, ne naujiena. Taip buvo daroma senovės Izraelyje, kur žmonės paprastai garbindavo sinagogose. Jų šventesnė vieta buvo Palapinė tyruose su Šventų Švenčiausiąja, o vėliau kitos šventyklos. Jose buvo atliekamos ypatingos apeigos, kuriose galėdavo dalyvauti tik tie, kurie atitiko keliamus reikalavimus.
Taip yra ir mūsų laikais. Prieš šventyklos pašventinimą Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia kviečia visuomenę pereiti tą pastatą, apžiūrėti įvairias jo patalpas. Bet po pašventinimo jis tampa Viešpaties namais, tokios šventos paskirties, kad į jį įeiti leidžiama tik vertiems Bažnyčios nariams – ne dėl slaptumo, o dėl šventumo.
Šventyklos darbas susijęs su kiekvienu iš mūsų, kaip amžinos Dievo šeimos nariu
Šiuose pastatuose vykstantis darbas iliustruoja amžinus Dievo tikslus, susijusius su žmogumi, kuris yra Dievo vaikas ir kūrinys. Didžiąja dalimi šventyklos darbas susijęs su šeima, su kiekvienu iš mūsų, kaip amžinos Dievo šeimos nariu, ir kiekvienu iš mūsų, kaip žemiškos šeimos nariu. Jis susijęs su santuokos sandoros ir šeimos santykių šventumu ir amžina prigimtimi.
Jis patvirtina, kad kiekvienas šiame pasaulyje gimęs vyras ir moteris yra Dievo vaikas, apdovanotas kažkuo dievišku. Šių pagrindinių mokymų kartojimas yra naudingas jį gaunantiems. Nes kai doktrina pateikiama gražia ir išraiškinga kalba, dalyvis ima suprasti, kad kiekvienas vyras ir moteris yra Dangiškojo Tėvo vaikas, taigi kiekvienas yra dieviškos šeimos narys, todėl kiekvienas žmogus yra jo brolis ar sesuo.
Vieno Raštų aiškintojo paklaustas „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Gelbėtojas atsakė: „Pirmasis yra šis: Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.
Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Morkaus 12:28, 30–31.)
Šie šiuolaikinėse šventyklose dėstomi mokymai galingai pabrėžia šį patį pagrindinį principą apie mūsų pareigą savo Kūrėjui ir savo artimui. Šventos apeigos sustiprina šią taurinančią Dievo šeimos filosofiją. Jie moko, kad kiekviename iš mūsų esanti dvasia yra amžina, priešingai kūnui, kuris yra mirtingas. Jie ne tik leidžia suprasti šias didžias tiesas, bet taip pat skatina dalyvius mylėti Dievą ir labiau mylėti kitus mūsų Tėvo vaikus.
Prielaida, kad kiekvienas asmuo yra Dievo vaikas, padeda mums matyti, kad žemiškame gyvenime yra dieviška prasmė. Vėlgi matome, kad Viešpaties namuose mokoma apreikštos tiesos. Žemiškasis gyvenimas yra amžinos kelionės dalis. Prieš ateidami čia gyvenome kaip dvasiniai vaikai. Apie tai liudija Raštai. Pažvelkite į Viešpaties žodį Jeremijui: „Dar prieš sukurdamas įsčiose aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau.” (Jeremijo 1:5.)
Brangūs šeimos santykiai gali tęstis būsimajame pasaulyje
Į šį gyvenimą gimstame kaip mirtingų gimdytojų vaikai ir kaip šeimų nariai. Gimdytojai yra Dievo bendradarbiai įgyvendinant Jo amžinus tikslus Jo vaikams. Taigi šeima yra dieviška organizacija, svarbiausia tiek žemiškajame, tiek amžinajame gyvenime.
Dauguma šventyklose vykdomo darbo susijusi su šeima. Norint suprasti jo reikšmę, būtina pripažinti faktą, kad, kaip egzistavome kaip Dievo vaikai prieš gimdami šiame pasaulyje, taip toliau gyvensime po mirties. O brangūs ir palaimingi amžinybės santykiai, iš kurių gražiausi ir prasmingiausi yra šeimos santykiai, gali tęstis būsimajame pasaulyje.
Kai vyras ir moteris sutuokiami Viešpaties namuose, jie sujungiami ne tik savo mirtingam gyvenimui, bet visai amžinybei. Jie sujungiami ne vien šalies įstatymo galia, kuri sujungia juos iki mirties, bet taip pat amžinos Dievo kunigystės galia, kuri suriša danguje tai, kas surišta žemėje. Taip sutuokta šeima turi dieviško apreiškimo patvirtinimą, kad jų ir jų vaikų ryšiai nesibaigs jiems mirus, bet tęsis amžinybėje, jeigu jie gyvens vertai to palaiminimo.
Ar kada nors buvo vyras, tikrai mylėjęs moterį, arba moteris, tikrai mylėjusi vyrą, kurie nesimeldė, kad jų santykiai tęstųsi ir po mirties? Ar buvo bent vieni gimdytojai, kurie, palaidoję savo vaiką, nenorėjo būti tikri, kad jų mylimasis vėl bus su jais ateinančiame pasaulyje? Ar gali bent vienas žmogus, tikįs amžinuoju gyvenimu, abejoti, kad dangaus Dievas savo sūnums ir dukterims duos vertingiausią gyvenimo savybę – meilę, kuri ryškiausiai atsiskleidžia šeimos tarpusavio santykiuose? Ne, sveikas protas reikalauja, kad šeimos santykiai tęstųsi po mirties. Žmogiška širdis to ilgisi ir dangaus Dievas mums yra apreiškęs būdą, kaip tai užtikrinti. Tai suteikiama per šventas Viešpaties namų apeigas.
Šventyklos palaiminimai prieinami visiems
Bet visa tai atrodytų tikrai neteisinga, jei šių apeigų palaiminimai būtų prieinami tik tiems, kurie dabar yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Tiesa yra tokia, kad galimybė ateiti į šventyklą ir gauti jos palaiminimus, yra prieinama visiems, kurie priims Evangeliją ir pasikrikštys į Bažnyčią. Todėl Bažnyčia vykdo plačią misionierišką programą daugumoje pasaulio šalių. Ji ir toliau plės šią programą kaip galėdama plačiau, nes dievišku apreiškimu jai uždėta atsakomybė mokyti Evangelijos kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį.
Bet dar yra nesuskaičiuojami milijonai tų, kurie vaikščiojo žeme, bet neturėjo galimybės išgirsti Evangeliją. Ar jie negaus tų palaiminimų, kurie teikiami Viešpaties namuose?
Per gyvųjų atstovavimą mirusiesiems tos pačios apeigos yra prieinamos tiems, kurie išėjo iš mirtingųjų pasaulio. Dvasių pasaulyje jie gali priimti ar atmesti tas žemiškas jų labui atliktas apeigas, įskaitant krikštą, santuoką ir šeimos ryšių užantspaudavimą. Viešpaties darbe nėra prievartos, tačiau galimybė turi būti suteikta visiems.
Darbas šventykloje yra gyvųjų meilės darbas mirusiųjų labui
Šis vikarinis darbas yra iki šiol neregėtas gyvųjų meilės darbas mirusiųjų labui. Jis reikalauja milžiniško šeimos istorijos tyrimo, siekiant rasti ir identifikuoti anksčiau gyvenusių asmenų vardus. Kad padėtų šiame tyrime, Bažnyčia koordinuoja šeimos istorijos programą ir išlaiko didžiausią pasaulyje tyrimo infrastruktūrą. Jos archyvai yra atviri visuomenei, ir jais, ieškodami savo protėvių, naudojasi daugybė žmonių, nepriklausančių Bažnyčiai. Šią programą giria genealogai visame pasaulyje, ir daugelis šalių ją naudoja, kad išsaugotų savo istorinius užrašus. Bet jos pagrindinė paskirtis yra suteikti Bažnyčios nariams galimybes nustatyti savo protėvius, kad galėtų pasiūlyti jiems palaiminimus, kuriais džiaugiasi patys. Jie taip galvoja: „Jei aš taip myliu savo žmoną ir vaikus, kad noriu būti su jais visą amžinybę, kodėl mano miręs senelis ar prosenelis turėtų negauti tokios amžinos palaimos?“
Šventyklos suteikia galimybę sužinoti, kas iš tikrųjų gyvenime svarbu
Taigi šie šventi pastatai yra vietos, kur tyliai ir pagarbiai vykdomas didžiulis darbas. Jie primena Jono Apreiškėjo regėjimą, kuriame užrašytas klausimas ir atsakymas: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“
„Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.
Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį Jo šventykloje.“ (Apreiškimo 7:13–15.)
Tie, kurie ateina į tuos šventus namus, tarnauja juose apsirengę baltai. Jie ateina tik gavę vietinių kunigystės vadovų rekomendaciją, būdami pripažinti verti. Tikimasi, kad jie atvyks į Dievo šventyklą būdami švarūs mintimis, kūnu ir švariai apsirengę. Tikimasi, kad įėję jie paliks pasaulio rūpesčius ir susitelks dieviškiems dalykams.
Pati tokia praktika, jei galima tai taip vadinti, savaime yra atlygis. Nes kas šiais streso laikais atsisakytų galimybės atsiriboti nuo pasaulio ir įžengti į Viešpaties namus, kad čia tyliai apsvarstytų amžinus Dievo dalykus? Šios šventos vietos siūlo galimybę, kurios nėra niekur kitur, pasimokyti ir pamąstyti apie tikrai svarbius gyvenimo dalykus – mūsų ryšį su Dievybe ir mūsų amžiną kelionę iš ikižemiškosios būsenos į šį gyvenimą ir toliau į būsimą būseną, kur pažinosime vienas kitą ir bendrausime vienas su kitu, įskaitant mūsų mylimuosius ir mūsų protėvius, gyvenusius prieš mus, iš kurių paveldėjome kūno, proto ir dvasios savybes.
Šventykloje mums pažadami nesibaigiantys Dievo palaiminimai
Tikrai šios šventyklos išsiskiria iš visų kitų pastatų. Jos yra mokymo namai. Jos yra sandorų ir pažadų vietos. Prie jų altorių mes klaupiamės prieš Dievą, savo Kūrėją, ir mums pažadami nesibaigiantys Jo palaiminimai. Šiose šventose vietose mes bendraujame su Juo ir mąstome apie Jo Sūnų, mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją, Viešpatį Jėzų Kristų, kuris savo išperkančia auka pasitarnavo kiekvienam iš mūsų. Čia atsisakome savanaudiškumo ir tarnaujame tiems, kurie negali padėti sau. Čia, naudodami tikrą Dievo kunigystės galią, mes sujungiami švenčiausiais žmonijos saitais – kaip vyrai ir žmonos, kaip vaikai ir gimdytojai, kaip šeimos, – antspaudu, kurio nei laikas, nei mirtis negali suardyti.
Šie šventi pastatai buvo statomi net tais tamsiais metais, kai pastarųjų dienų šventieji buvo negailestingai vejami ir persekiojami. Jie buvo statomi ir prižiūrimi skurdo ir klestėjimo laikais. Jie kilo iš karšto tikėjimo vis gausėjančio skaičiaus žmonių, liudijančių apie gyvąjį Dievą, apie prisikėlusį Viešpatį, apie pranašus ir dievišką apreiškimą, apie ramybę ir amžinus palaiminimus, randamus tik Viešpaties namuose.
Krikštykla, Papetės šventykla Taityje.
Stokholmo šventykla Švedijoje. Pašventinta 1985 m. liepos 2 d.
Mančio šventykla Jutoje. Pašventinta 1888 m. gegužės 21 d. Atšventinta 1985 m. birželio 14 d.