Mūsų šventyklinė santuoka buvo verta bet kokios kainos
Kol nežlugo mano pirmasis verslo užmojis ir antrasis nepatyrė visiškos nesėkmės, nesusimąsčiau ar sugebėsiu savo sužadėtinę Benę nusivežti į šventyklą. Girdėjome, kad kelionė į ten bus tikėjimo išbandymas, tačiau kol neužsibrėžėme tikslo susituokti šventykloje, nenutuokėme, kaip nuodugniai bus išbandytas mūsų tikėjimas.
Su Bene susipažinau mūsų gimtojoje Panamoje po mudviejų misijos. Pagal Panamos įstatymus poros, norinčios susituokti šventykloje, prieš vykdamos į artimiausią šventyklą – Gvatemalos Sičio šventyklą Gvatemaloje – pirma turi susituokti civiliai. Žinojome, kad tai bus brangi ir sunki kelionė, tačiau nenorėjome gyventi be užantspaudavimo palaiminimo.
Dieną po to, kai pasipiršau, praradau darbą. Nenusiminiau – ėmiau uždarbiauti autobusu vežiodamas ekskursijas. Mano autobusas sugedo jau pirmąjį vakarą. Sunerimęs, bet nepraradęs ryžto, nusprendžiau pradėti pardavinėti marškinėlius. Tą rytą, kai nuvykau iš gamintojo pasiimti marškinėlių, sužinojau, kad tą naktį pastatas sudegė iki pamatų. Atrodė, kad ir mano viltys virto dūmais.
Iki kitos numatytos kelionės į šventyklą tebuvo likę vos keli mėnesiai, tačiau iki šiol visos mano pastangos užsidirbti pinigų baigdavosi staigia nesėkme. Palikau rusenančius griuvėsius ir patraukiau ieškoti Benės.
„Nieko neturiu, – tariau jai. – Galbūt tau nevertėtų už manęs tekėti.“
„Jei norėčiau ištekėti dėl pinigų, jau seniai būčiau ištekėjusi, – pasakė ji. – Tačiau aš teku ne dėl pinigų. Teku už tavęs dėl to, kad tave myliu.“
Tai viską pakeitė. Jautėmės lyg būtume išlaikę svarbų išbandymą. Kadangi su tikėjimu stūmėmės pirmyn, durys pradėjo atsidaryti. Įsidarbinau baldininku, nors to atlyginimo ir neužteko mūsų poreikiams patenkinti. Tuomet gerasis vyskupas padėjo mums pasisiūlydamas užmokėti už mūsų autobuso bilietus. Nors jo pasiūlymas buvo jaudinantis, man jis atrodė nepriimtinas. Norėjome būti savarankiški. Matydami, kad jis tikrai troško padėti, paklausėme, ar vietoj bilietų jis negalėtų duoti Benei darbo. Jis taip ir padarė.
Užsidirbę pakankamai pinigų kelionei į šventyklą, susituokėme civilinės metrikacijos centre ir pagaliau su kitais 10-čia Bažnyčios narių keliavome į Gvatemalą. Tačiau tai dar nebuvo mūsų išbandymų pabaiga.
Prie Kosta Riko sienos mus sustabdė plataus masto transporto darbuotojų streikai. Po dviejų dienų laukimo prie sienos mūsų vairuotojas nusprendė pasukti namo. Tačiau mudu su Bene, kiti du broliai ir dar viena pora nutarėme nepasiduoti. Akimis palydėję apsisukantį ir mus paliekantį autobusą, pėsčiomis leidomės į Kosta Riką. Be atvangos ėjome, miegojome pakelės pastogėse, kol pasiekėme Nikaragvos sieną. Ten sugebėjome išsinuomoti taksi iki sostinės, kurioje nusipirkome autobuso bilietus iki Honduro sienos. Po dviejų dienų ir dar dviejų persėdimų į autobusą galiausiai atvykome į šventyklą. Buvome purvini ir pavargę, išleidę daug daugiau, nei buvome suplanavę, tačiau laimingi.
Kitą dieną, po visų išbandymų ir trukdžių, galiausiai buvome užantspauduoti kaip vyras ir žmona. Mūsų džiaugsmas – dėl kurio buvo verta stengtis, laukti ir rūpintis – buvo pilnas!
Ne visi ketinantys tuoktis šventykloje patirs tokius iššūkius, tačiau mudviem su Bene (ir kitiems su mumis vykusiems į šventyklą) šie išgyvenimai buvo išgryninimo procesas. Tai buvo vienas iš nuostabiausių potyrių mano gyvenime.
Jei būtume siekę susituokti šventykloje tik dėl pasaulietiškos meilės, būtume neištvėrę. Tačiau kadangi tikėjome mūsų dienomis sugrąžinta užantspauduojančia kunigystės galia, mes nepasidavėme, žinodami, kad mūsų šventyklinė santuoka – laikui ir visai amžinybei – verta visų mūsų aukų.