Šventyklos palaiminimai
Šventykla įprasmina mūsų gyvenimus. Ji suteikia mūsų sieloms ramybę – ne žmonių ramybę, bet ramybę, kurią pažadėjo Dievo Sūnus, sakydamas: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“
Šventykloje galime jausti Viešpaties artumą
Manau, kad pasaulyje nėra kitos tokios vietos, kur jausčiausi arčiau Viešpaties, negu būdamas bet kurioje Jo šventoje šventykloje. Perfrazavus poemą galima pasakyti taip:
Kaip toli dangus?
Ne taip jau toli.
Dievo šventykloje,
Jis ten, kur tu esi.
Viešpats sakė:
„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.
Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,
nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“1
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams šventykla yra švenčiausia vieta žemėje. Tai yra Viešpaties namai ir, kaip užrašyta virš jos įėjimo, „Pašvęsta Viešpačiui“.
Šventykla mus pakylėja ir išaukština
Šventykloje mokoma nuostabaus Dievo plano. Būtent šventykloje sudaromos amžinosios sandoros. Šventykla pakylėja, išaukština mus, stovi tarsi švyturys visiems ir rodo mums kelią į celestialinę šlovę. Tai Dievo namai. Visa, kas vyksta tarp šventyklos sienų, pakylėja ir taurina.
Šventykla skirta šeimai – vienai didžiausių mūsų vertybių šiame gyvenime. Viešpats labai aiškiai kalbėjo tėvams, sakydamas, kad mūsų pareiga – mylėti savo žmonas visa savo širdimi ir aprūpinti jas bei savo vaikus. Jis nurodė, kad svarbiausias darbas, kurį gimdytojai gali atlikti, yra darbas savo namuose, ir kad mūsų namai gali būti dangus, ypač, jei mūsų santuoka užantspauduota Dievo namuose.
Velionis vyresnysis Metju Kolėjus, buvęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, kartą pasakojo apie senelį, kuris šeštadienį paėmė savo mažąją anūkėlę už rankos ir išsivedė ją švęsti jos gimtadienio – ne į zoologijos sodą ar į kiną, bet į šventyklos šventorių. Šventoriaus prižiūrėtojui leidus, jiedu užlipo prie didelių šventyklos durų. Jis pasiūlė jai paliesti tvirtą sieną, po to tas masyvias duris. Tada jis švelniai tarė jai: „Prisimink, kad šiandien tu lietei šventyklą. Vieną dieną tu įeisi vidun.“ Jo dovana šiai mažai mergytei buvo ne saldainis ar ledai, bet kur kas svarbesnis ir ilgaamžiškesnis patyrimas – Viešpaties namų pajutimas. Ji palietė šventyklą, ir šventykla palietė ją.
Šventykla teikia ramybę mūsų sieloms
Kadangi mes liečiame šventyklą ir mylime ją, mūsų tikėjimas atsispindės mūsų gyvenime. Lankydamiesi šventuose namuose, atmindami savo ten sudarytas sandoras galėsime pakelti kiekvieną išbandymą ir atlaikyti kiekvieną gundymą. Šventykla įprasmina mūsų gyvenimus. Ji suteikia mūsų sieloms ramybę – ne žmonių ramybę, bet ramybę, kurią pažadėjo Dievo Sūnus, sakydamas: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“2
Pastarųjų dienų šventieji turi didį tikėjimą. Viešpats suteikia mums progų įsitikinti, ar vykdysime Jo įsakymus, ar eisime keliu, kuriuo ėjo Jėzus Nazarietis, ar mylėsime Viešpatį visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe, o savo artimą kaip save patį.3
Tikiu patarle: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“4
Taip visada buvo ir taip visada bus. Jei vykdysime savo pareigą ir visiškai pasitikėsime Viešpačiu, mes užpildysime Jo šventyklas ne tik atlikdami savo pačių apeigas, bet ir naudodamiesi privilegija daryti darbą dėl kitų. Mes klaupsimės prie šventų altorių atstovaudami mirusiuosius užantspaudavimo apeigose, kurios suvienija vyrus, žmonas ir vaikus visai amžinybei. Verti vaikinai ir merginos, sulaukę 12 metų amžiaus, gali atstovauti tuos, kurie mirė negavę krikšto palaiminimo. To mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta iš jūsų ir manęs.
Įvyko stebuklas
Prieš daugelį metų buvo pašauktas nuolankus ir ištikimas patriarchas, brolis Persis K. Fetzeris, kad teiktų patriarcho palaiminimus Bažnyčios nariams, gyvenantiems už Geležinės uždangos.
Tais niūriais laikais Brolis Fetzeris nuvyko į Lenkiją. Sienos buvo uždarytos ir piliečiams nebuvo leidžiama išvykti. Brolis Fetzeris susitiko su vokiečių šventaisiais, kurie ten atsidūrė, kai po Antrojo pasaulinio karo buvo iš naujo nustatytos valstybių sienos ir ta teritorija, kurioje jie gyveno, tapo Lenkijos dalimi.
Visų tų vokiečių kilmės šventųjų vadovas buvo brolis Erikas P. Konietsas, ten gyvenęs su savo žmona ir vaikais. Brolis Fetzeris suteikė broliui ir seseriai Konietsams bei jų vaikams patriarcho palaiminimus.
Grįžęs į Jungtines Valstijas, brolis Fetzeris paskambino man ir paklausė, ar negalėtų ateiti pasikalbėti su manimi. Sėdėdamas mano kabinete jis pravirko. Jis sakė: „Broli Monsonai, kai uždėjau rankas ant Konietsų šeimos narių galvų, aš pažadėjau jiems tai, kas negali įvykti. Aš pažadėjau broliui ir seseriai Konietsams, kad jie galės sugrįžti į savo gimtąją Vokietiją, kad kariaujančių šalių vadovų sprendimu jie nebebus laikomi belaisviais ir kad jie bus užantspauduoti kaip šeima Viešpaties namuose. Jų sūnui pažadėjau, kad jis tarnaus misijoje, o jų dukrai – kad ji susituoks šventoje Dievo šventykloje. Jūs ir aš žinome, kad dėl uždarytų sienų, jie negalės patirti tų palaiminimų. Ką aš padariau?“
Atsakiau: „Broli Fetzeri, pakankamai gerai jus pažįstu, kad žinočiau, jog padarėte būtent tai, ką Dangiškasis Tėvas norėjo, kad padarytumėte.“ Mudu atsiklaupėme prie mano stalo ir išliejome savo širdis mūsų Dangiškajam Tėvui, pažymėdami, kad atsidavusiai šeimai buvo duoti pažadai, susiję su Dievo šventykla, ir kiti dabar jiems nepasiekiami pažadai. Tik Jis galėjo padaryti tą stebuklą, kurio mums reikėjo.
Tas stebuklas įvyko. Lenkijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybių vadovai pasirašė sutartį, leidžiančią vokiečių tautiečiams, pakliuvusiems į spąstus toje teritorijoje, persikelti į Vakarų Vokietiją. Brolis ir sesuo Konietsai bei jų vaikai persikėlė į Vakarų Vokietiją, o brolis Konietsas tapo savo apylinkės vyskupu.
Visa Konietsų šeima nuvyko į šventą šventyklą Šveicarijoje. Kaip manote, kas buvo tas šventyklos prezidentas, kuris pasitiko juos baltu kostiumu ir išskėstomis rankomis? Būtent Persis Fetzeris – tas patriarchas, kuris kadaise jiems davė pažadą. Dabar, kaip Berno šventyklos Šveicarijoje prezidentas, jis šiltai sutiko juos Viešpaties namuose, kad įvykdytų tą pažadą ir užantspauduotų vyrą ir žmoną, taip pat vaikus prie jų gimdytojų.
Jų dukra galiausiai susituokė Viešpaties namuose. Jų sūnus gavo šaukimą į misiją ir ją atliko.
„Pasimatysime šventykloje!“
Kai kuriems iš mūsų kelionė į šventyklą yra vos per kelis kvartalus. Kitiems, kad įžengtų į Dievo šventyklą, reikia perplaukti vandenynus ir įveikti daugybę mylių.
Prieš keletą metų, kai Pietų Afrikoje šventykla dar nebuvo pastatyta, lankydamasis apygardos konferencijoje tuometiniame Rodezijos Solsberyje, susitikau su apygardos prezidentu Redžinaldu Dž. Nyldu. Jis su žmona ir mielomis dukrelėmis pasitiko mane įeinantį į susirinkimų namus. Jie paaiškino man, kad taupo išteklius ir ruošiasi tai dienai, kai galės nuvykti į Viešpaties šventyklą. Bet šventykla buvo taip toli.
Baigiantis susitikimui, keturios mielos dukrelės paklausė mane apie šventyklą: „Kokia yra šventykla? Mes matėme tik nuotrauką.“ „Kaip jausimės įžengusios į šventyklą?“ „Ką labiausiai įsiminsime?“ Apie valandą galėjau kalbėti su keturiomis mergaitėmis apie Viešpaties namus. Man išvykstant į oro uostą, jos mojavo man, o jauniausioji pasakė: „Pasimatysime šventykloje!“
Po metų turėjau galimybę sutikti Nyldų šeimą Solt Leiko šventykloje. Ramiame užantspaudavimo kambaryje man teko privilegija sujungti amžinybei, kaip ir šiam gyvenimui, brolį ir seserį Nyld. Tada atsidarė durys ir įėjo tos nuostabios dukrelės, kiekviena apsirengusi skaisčiai baltais rūbais. Jos apsikabino mamą, po to tėtį. Jų akyse buvo ašaros, o širdyse dėkingumas. Buvome beveik danguje. Kiekvienas galėjo pagrįstai pasakyti: „Dabar mes amžina šeima.“
Tai nuostabus palaiminimas, laukiantis tų, kurie atvyksta į šventyklą. Tad gyvenkime vertai, švariomis rankomis ir tyromis širdimis, kad šventykla galėtų paveikti mūsų gyvenimus ir mūsų šeimas.
Kaip toli yra dangus? Liudiju, kad šventose šventyklose jis visai netoli – nes šiose šventose vietose susisiekia dangus ir žemė, ir mūsų Dangiškasis Tėvas savo vaikams dalina didžiausius palaiminimus.
Seint Džordžo šventykla Jutoje. Pašventinta 1877 m. balandžio 6 d. Atšventinta 1975 m. lapkričio 11 d.
Manilos šventykla Filipinuose. Pašventinta 1984 m. rugsėjo 25 d.
Bauntifulo šventykla Jutoje. Pašventinta 1995 m. sausio 8 d.
Berno šventykla Šveicarijoje. Pašventinta 1955 m. rugsėjo 11 d. Atšventinta 1992 m. spalio 23 d.
Užantspaudavimo kambarys, Solt Leiko šventykla.