Pasiruoškite šventyklos palaimoms
Kiekviena šventykla simbolizuoja mūsų tikėjimą Dievu ir paliudija mūsų tikėjimą gyvenimu po mirties. Šventykla yra kiekvienos Bažnyčios veiklos, kiekvienos pamokos, kiekvieno žingsnio pirmyn tikslas.
Kadangi šventyklos yra paruoštos žmonėms, žmonės turi pasiruošti šventykloms
Ant kiekvienos šventyklos yra užrašyti žodžiai „Pašvęsta Viešpačiui“.1 Šis užrašas rodo, kad ir šventykla ir jos paskirtis yra šventi. Įeinantieji į šventyklą taip pat turi pasižymėti šventumu.2 Kadangi šventyklos yra paruoštos žmonėms, žmonės turi pasiruošti šventykloms.
Šventyklos skiriasi nuo kitų garbinimo namų. Skirtingai nuo susirinkimų namų, šventyklos šabo metu yra uždarytos, kad šią šventą dieną žmonės galėtų būti Bažnyčioje ir su savo šeima. Kitomis savaitės dienomis šventyklos yra atidarytos šventam darbui. Šventykla tiesiogine prasme yra Viešpaties namai, skirti amžinos svarbos apeigoms. Šios apeigos apima krikštus, santuokas, šventyklos apdovanojimus ir užantspaudavimus.
Kiekviena šventykla simbolizuoja mūsų tikėjimą Dievu ir paliudija mūsų tikėjimą gyvenimu po mirties. Šventykla yra kiekvienos Bažnyčios veiklos, kiekvienos pamokos, kiekvieno žingsnio pirmyn tikslas. Visos mūsų pastangos skelbti Evangeliją, tobulinti šventuosius ir gelbėti mirusiuosius veda į šventąją šventyklą. Taip yra todėl, kad šventyklos apeigos yra gyvybiškai būtinos; mes negalime sugrįžti Dievo šlovėn be jų.
Kiekviena šventyklos apeiga yra iškilmingas pasižadėjimas
Šventykloje gauname šventyklos apdovanojimą, kuris, kitaip tariant, reiškia dovaną. Turime suprasti dvasinę jo svarbą bei šventų sandorų ir įsipareigojimų, kuriuos priimame jo metu, laikymosi reikšmę. Kiekviena „šventyklos apeiga yra ne tik ritualas, kurį reikia praeiti, – tai iškilmingas pasižadėjimas“.3
Šventyklos apdovanojimas duotas apreiškimu. Todėl geriausiai jį suprasime per apreiškimą, jei nuoširdžiai jo sieksime tyra širdimi. Prezidentas Brigamas Jangas aiškino, kad „ jūsų šventyklos apdovanojimas reiškia gauti Viešpaties namuose visas tas apeigas, kurios būtinos jums iškeliavus iš šio gyvenimo, kad galėtumėte sugrįžti Tėvo akivaizdon, praeidami pro sargyboje stovinčius angelus ir … gauti amžiną išaukštinimą“.4
Paklusnumas šventoms šventykloje sudarytoms sandoroms daro mus tinkamus amžinajam gyvenimui
Kiekvienoje šventykloje užantspaudavimui naudojamas kunigystės įgaliojimas. Prezidentas Gordonas B. Hinklis paaiškino, kad „nė vienas šio pasaulio, kuriam priklausome, karalius, šalies prezidentas, organizacijos valdininkas nieko negali pakeisti žmogui mirus. Visi yra bejėgiai prieš mirtį. Bet nuolankiausias, geras, teisus aukštasis kunigas, gavęs užantspaudavimo galią, gali surišti danguje tai, kas surišama žemėje“.5
Kaip kunigystė yra amžina – be pradžios ar pabaigos – taip ir tos kunigystės įgaliojimas.6 Taigi, kunigystės apeigos ir sandoros taip pat yra nesibaigiančios. Pirmasis apreiškimas, kurį angelas Moronis perdavė pranašui Džozefui Smitui, byloja apie šį kunigystės įgaliojimą.7 Vėliau mokydamas tą pranašą apie šventyklą, Viešpats sakė:
„Tegul šie namai bus pastatyti mano vardui, kad juose galėčiau apreikšti savo apeigas savo žmonėms;
nes teikiuosi apreikšti savo bažnyčiai tai, kas buvo laikoma paslėpta dar prieš pasaulio įkūrimą, tai, kas susiję su laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiu.“8
Mes gyvename šiame Evangelijos laikotarpyje. Šventyklos, apeigos, sandoros, šventyklos apdovanojimai ir užantspaudavimai yra sugrąžinti, tiksliai taip, kaip buvo pranašauta. Šventyklos apeigos padeda susiderinti su Viešpačiu ir užantspauduoti šeimas amžinybei. Paklusnumas šventoms sandoroms, sudarytoms šventykloje, paruošia mus amžinajam gyvenimui – didžiausiai Dievo dovanai žmogui.9
Kiekvienas norintis pasiruošti gali įeiti į šventyklą
Kadangi šventykla yra šventa, Viešpats prašo saugoti ją nuo išniekinimo. Gali įeiti kiekvienas, kuris pasiryžęs deramai pasiruošti šiai privilegijai. Pasiruošimo principas vyrauja ir kitose siekimų srityse. Pamenu, būdamas berniukas pasakiau savo gimdytojams, kad noriu studijuoti universitete. Jie pasakė, kad galėsiu, jei tik labai stengsiuos paruošiamosiose studijose ir įvykdysiu visas priėmimo į universitetą sąlygas. Panašiai turime pasiruošti ir norėdami būti priimti į šventyklą. Mes ruošiamės fiziškai, protiškai ir dvasiškai. Apie kiekvieno rekomendacijos besikreipiančio asmens pasiruošimą sprendžiama individualiai.
Asmenys, turintys kunigystės įgaliojimą ir atsakomybę, padeda mums pasiruošti pravesdami šventyklos rekomendacijos pokalbį. Šie vadovai rūpinasi visais ir padeda mums nustatyti, ar esame pasiruošę įeiti į šventyklą. Jie taip pat myli Viešpatį ir užtikrina, kad „niekam nešvariam nebūtų leista įeiti į [Jo] namus“.10 Todėl tie pokalbiai vedami atsakingai.
Kaip pasiruošti šventyklos rekomendacijai? Galite pasitarti su savo vyskupu, savo gimdytojais, šeima, kuolo prezidentūra, mokytoju ar kvorumo patarėju. Reikalavimai yra paprasti. Trumpai kalbant, žmogus prašomas laikytis tų namų Šeimininko įsakymų. Jis nustatė standartus. Į šventyklą įžengiame kaip Jo svečiai.
Viešpačiui būtų malonu, jei kiekvienas suaugęs narys būtų vertas ir turėtų galiojančią šventyklos rekomendaciją. „Pokalbiai… dėl šventyklos rekomendacijos su savo vyskupijos nariais ir savo kuolo prezidentūros nariais yra vertingi patyrimai. Juos galima laikyti repeticijomis prieš tą didijį pokalbį, kai stovėsite prieš Didijį Teisėją.“11
Kelionei į šventyklą pasiruoškite fiziškai
Dabar, rankose turėdami šventyklos rekomendaciją, esate pasirengę tolimesniam pasiruošimui. Pasiruošiate fiziškai, jeigu jūsų apanga tinkama įeiti į šventyklą. Šventykla nėra vieta, kurioje dėvime kasdienius drabužius. Pastarųjų dienų pranašai pabrėžė, kad mums svarbu gerbti savo fizinius kūnus. Tokia pagarba ypač svarbi tiems, kurie ruošiasi įžengti į šventą šventyklą.12
Šventykloje visi yra apsirengę baltut baltutėliais rūbais. „Simbolinis baltos spalvos tyrumas mums primena, kad Dievas priima tik tyruosius.“13 Amžius, tautybė, kalba, net Bažnyčioje užimamos pareigos lieka antrame plane. Buvau daugelyje šventyklos apdovanojimo sesijų, kuriose dalyvavo Bažnyčios Prezidentas. Kiekvienam, esančiam kambaryje, buvo rodoma tokia pati pagarba kaip ir Bažnyčios Prezidentui. Visi sėdi šalia vienas kito ir Viešpaties akyse yra lygūs. Lankantis šventykloje, vienoda apranga mums primena, kad „Dievas nėra šališkas“.14
Nuotakos ir jaunikiai įžengia šventyklon, kad būtų sutuokti laikui ir visai amžinybei. Šventykloje nuotakos dėvi baltas, kuklaus fasono ir audinio sukneles ilgomis rankovėmis. Suknelės nėra nukarstytos perdėtais papuošalais. Vyrai nedėvi smokingų ar kitų prašmatnių drabužių. Prezidentas Boidas K. Pakeris, dabartinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentas, rašė: „Viešpačiui malonu, kai nusiprausiame ir apsivelkame švariais, nebūtinai brangiais rūbais. Turėtume apsirengti taip, kad galėtume patogiai jaustis ir sakramento susirinkime ir iškilmingame ar aukštame priėmime.“15
Kalbėdamos apie šventykloje dėvimą aprangą, motinos ir senelės gali padaryti labai gerą įtaką savo vaikams ir vaikaičiams. Jei tam pakanka įgūdžių ir leidžia aplinkybės, jos gali realiai motyvuoti savo šeimą. Mylimam vaikui ar vaikaičiui padovanota išsiuvinėta nosinaitė ar koks kitas šventyklos rūbas gali būti galingas paskatinimas, kurį jie brangins.
Šventyklos apdarai simbolizuoja neatšaukiamą įsipareigojimą
Šventyklos apdarų dėvėjimas turi didžią simbolinę reikšmę bei pažymi neatšaukiamą įsipareigojimą. Kaip Gelbėtojas parodė mums ištvėrimo iki galo pavyzdį, taip ir dėvėdami šventyklos apdarus parodome nenutrūkstantį tikėjimą Juo ir Jo amžinomis su mumis sudarytomis sandoromis.
Pirmoji Prezidentūra šia tema parašė laišką Bažnyčiai. Jie rašė:
„Tai, kas pastebima tarp Bažnyčios narių, rodo, kad kai kurie iš jų ne visai supranta šventykloje sudarytą sandorą dėvėti šventyklos apdarus sulig šventojo šventyklos apdovanojimo dvasia.
Bažnyčios nariai, kurie šventykloje buvo aprengti šventyklos apdarais, sudarė sandorą nešioti juos visą savo gyvenimą. Tai reiškia, kad juos reikia nešioti kaip apatinius dieną ir naktį. … Apsaugos ir palaimų pažadas duotas su sąlyga, kad būsime verti ir ištikimi laikydamiesi tos sandoros.
Bendras principas yra toks: turėtume nešioti šventyklos apdarus ir neieškoti progų juos nusiimti. Taigi, nariai neturėtų nusiimti dalies ar visų šventyklos apdarų eidami dirbti kieme ar ilsėtis namuose dėvėdami maudymosi kostiumus ar kitokią nekuklią aprangą. Taipogi jie neturėtų jų nusiimti dalyvaudami laisvalaikio veiklose, kuriose jie galėtų dalyvauti po įprastais drabužiais dėvėdami šventyklos apdarus. Kuomet reikia nusiimti šventyklos apdarus, pavyzdžiui plaukiojimui, turėtume vėl juos apsivilkti kaip įmanoma greičiau.
Šie kuklumo ir tinkamo kūno pridengimo principai įtraukti į sandorą. Jie turėtų nulemti tai, kokius drabužius dėvėsime. Šventyklos apdovanojimą gavę Bažnyčios nariai dėvi šventyklos apdarus, kad prisimintų šventas sandoras, kurias jie sudarė su Viešpačiu, ir taip pat, kad apsisaugotų nuo pagundų ir blogio. Tai, kaip juos nešiojame, yra išorinė mūsų vidinio pasiryžimo sekti Gelbėtoju išraiška.“16
Kelionei į šventyklą pasiruoškite psichologiškai ir dvasiškai
Be fizinio pasiruošimo mums reikia būti pasiruošusiems psichologiškai ir dvasiškai. Kadangi šventyklos apeigos ir sandoros yra šventos, esame griežtai įpareigoti to, kas vyksta šventykloje, neaptarinėti už jos sienų. Šventiems reikalams dera skirti šventą dėmesį.
Šiuose mokymosi namuose esame mokomi Viešpaties būdu. Jo keliai – ne mūsų keliai.17 Neturėtume nustebti, jei mokymo metodai skiriasi nuo naudojamų mums geriau pažįstamoje švietimo srityje. Šventyklos apeigos ir sandoros, nuo Adomo ir Ievos dienų, buvo neatskiriama Evangelijos dalis. Senovėje gilių tiesų mokymui naudodavo simbolius. Toks mokymo metodas šiandien naudojamas šventykloje.
Taigi, būtina apmąstyti šventykloje pateikiamus simbolius ir įžvelgti galingą kiekvieno simbolio reikšmę.18 „Šventyklos apeigos kupinos simbolizmo, kad suteiktų peno vaisingam apmąstymui ir mokymuisi.“19 Mokymai šventykloje yra nuostabiai paprasti ir paprastai nuostabūs. Juos supranta tie, kurie neturėjo gerų sąlygų šviestis, tačiau jie gali sužadinti ir didžiai išsilavinusio žmogaus protą.
Nariams, pirmąkart vykstantiems į šventyklą, siūlau Raštų rodyklėje perskaityti temas, susijusias su šventykla, pvz.: „Aukoti“, „Patepti“, „Sandora“ ir „Šventykla“. Taip pat galima perskaityti Išėjimo knygos 26–29 skyrius ir Kunigų knygos 8 skyrių. Senasis Testamentas, taipogi Mozės ir Abraomo knygos Brangiajame Perle pažymi gilias šventyklos darbo šaknis ir amžiną jos apeigų reikšmę.
Jei laikysimės su Dievu sudarytos sandoros, tai mus apsaugos ir įgalins
Ruošiantis šventyklai ypač pridera neužmiršti dviejų svarbių dalykų. Pirmasis – tai sandora. Mums reikia atminti, kad sandora – tai pažadas. Sandorą, sudarytą su Dievu, reiktų traktuoti ne kaip varžančią, o kaip apsaugančią. Su Juo sudarytos sandoros apsaugo mus nuo pavojaus.
Tai ne nauja. Pavyzdžiui, jei mūsų vandens telkinys yra abejotinos kokybės, tuomet filtruojame vandenį. Panašiai ir dieviškos sandoros apsaugo mus nuo pavojų. Kuomet nusprendžiame atsisakyti visokios bedievystės,20 neprarandame nieko vertingo, o įgyjame šlovę, kurią patiria tik tie, kurie gauna amžinąjį gyvenimą. Šventyklos sandoros laikymasis ne varžo, o įgalina. Tai pakelia mus virš mūsų pačių suvokimo ir sugebėjimo. Šį skirtumą galima palyginti su ėjimu per dumblo lauką ir skridimu reaktyviniu lėktuvu. Jei laikysimės su Dievu sudarytos sandoros, tai mus apsaugos ir įgalins.
Antrasis svarbus dalykas mūsų psichologiniame pasiruošime yra Apmokėjimas. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra svarbiausias įvykis visoje žmonijos istorijoje. Jis yra išgelbėjimo plano šerdis. Be beribio Apmokėjimo visa žmonija negrįžtamai pražūtų. Šventyklos apeigos ir sandoros moko apie gelbėjančią Apmokėjimo galią.
Amžinasis gyvenimas pasiekiamas per mūsų paklusnumą šventykloje sudarytoms sandoroms
Tarnavimas šventykloje atneša mums palaiminimus tiek šiame gyvenime, tiek ir amžinybėje. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Šventyklos darbas nėra pabėgimas nuo pasaulio, o mūsų poreikio gerinti pasaulį sustiprinimas, tuo pačiu ruošiantis kitam, daug geresniam pasauliui. Taigi, lankymasis Viešpaties namuose gali padėti mums išsiskirti iš pasaulio, kad veiksmingiau keistume pasaulį.“21
Jei šiame gyvenime išliksime patikimi ir ištikimi, galėsime įgyti amžinąjį gyvenimą. Nemirtingumas reiškia gyvenimą amžinai. Amžinasis gyvenimas reiškia daugiau negu vien nemirtingumą. Įgyti amžinąjį gyvenimą reiškia gauti išaukštinimą aukščiausiame danguje ir gyventi šeimoje. Dievas apreiškė Savo didingą misiją: „Mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“22 Jo nemirtingumo dovana yra besąlygiška – nemokama išgelbėjimo dovana visai žmonijai. Galimybė turėti amžinąjį gyvenimą – išaukštinimą – pasiekiama per paklusnumą sudarytoms sandoroms ir atliktoms apeigoms šventose Dievo šventyklose.
Šventyklos palaimos tampa prasmingiausios, kai anapilin iškeliauja mylimi mūsų šeimos nariai. Žinojimas, kad šis išsiskyrimas tėra laikinas, suteikia ramybės, pranokstančios įprastą pažinimą.23 Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas rašė: „Šios kunigystės, kurią suteikė Elija, galia vyras ir žmona gali būti užantspauduoti, arba sutuokti, amžinybei; vaikai gali būti užantspauduoti amžinybei su savo gimdytojais; taip šeima paverčiama amžina ir mirtis neišskiria jos narių.“24 Turėdami amžino užantspaudavimo palaiminimą galime priimti mirti kaip būtiną Dievo didžiojo laimės plano dalį.25
Amžinoji perspektyva, kurią įžvelgiame šventykloje, suteikia jėgų ištverti gyvenimo išbandymus
Amžinoji perspektyva padeda mums išlikti visiškai ištikimiems sudarytoms sandoroms. Prezidentas Pakeris pabrėžė, kad „apeigos ir sandoros tampa mūsų rekomendacijomis įeiti [Dievo] akivaizdon. Vertai jas gauti yra gyvenimo siekis; jų laikytis yra mirtingojo gyvenimo iššūkis“.26
Šventyklos apeigos susiję ne tik su mūsų amžinąja šlove, bet ir su mūsų anapilin iškeliavusių protėvių amžinąja šlove. „Nes jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui, … jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.“27 Tarnavimas jų labui suteikia galimybę mums ir toliau garbinti šventykloje, nesavanaudiškai daryti vikarinį darbą, kaip jį darė Viešpats, atlikdamas Apmokėjimą, siekdamas palaiminti visus kada nors gyvensiančius žemėje.
Vieną dieną tikrai sutiksime savo Kūrėją ir atsistosime priešais Jį prie teismo krasės. Raštai moko mus, kad „Vartų sargas yra Izraelio Šventasis; ir jis nesamdo čia jokio tarno; ir nėra jokio kito kelio, kaip tik per vartus; nes jo neapgausi, kadangi jo vardas – Viešpats Dievas.“28 Pats Viešpats nuspręs, ar buvome ištikimi su Juo šventykloje sudarytoms sandoroms ir ar užsitarnavome šlovingų palaimų, kurias Jis pažadėjo tiems, kurie laikosi savo sandorų.
Tokia perspektyva suteikia mums jėgų ištverti gyvenimo išbandymus. Prezidentas Pakeris sakė: „Galutinis viso to, ko mokome, tikslas yra gimdytojus ir vaikus suvienyti tikėjime Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kad jie būtų laimingi namuose, užantspauduoti amžinojoje santuokoje, sujungti su savo protėviais ir aprūpinti išaukštinimu mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“29
Kiekviena šventykla yra mūsų narystės Bažnyčioje simbolis, mūsų tikėjimo ženklas tiek gyvenime, tiek ir po mirties ir pakopa, vedanti mus bei mūsų šeimas į amžinąją šlovę. Meldžiu, kad kiekvienas Bažnyčios narys pasiruoštų nuostabioms šventyklos palaimoms.
Hiustono šventykla Teksase. Pašventinta 2000 m. rugpjūčio 26 d.
Johanesburgo šventykla Pietų Afrikoje. Pašventinta 1985 m. rugpjūčio 24 d.
Helsinkio šventykla Suomijoje. Pašventinta 2006 m. spalio 22 d.
Recifo šventykla Brazilijoje. Pašventinta 2000 m. gruodžio 15 d.