Į šventyklą orientuoti žmonės
Namuose pasikabinkite šventyklos paveikslą, kad ją matytų jūsų vaikai. Mokykite juos apie Viešpaties namų paskirtį.
Šventykla yra didis mūsų narystės simbolis
Kaip nuostabu, kad turime privilegiją eiti į šventyklą ir gauti palaiminimus. Kokia tai nuostabi privilegija, kad nuėję į šventyklą ir gavę palaiminimus, galime tai daryti ir dėl tų, kurie numirė prieš mus. Šis šventyklos darbas yra nesavanaudiškas. Tačiau kai darome šventyklos darbą dėl kitų, ir patys gauname palaiminimą. Todėl nenuostabu, jog Viešpats nori, kad Jo liaudis būtų į šventyklą orientuoti žmonės.
Pats Viešpats, savo apreiškimuose mums, padarė šventyklą didžiu simboliu Bažnyčios nariams. Prisiminkite, į kokį požiūrį ir teisų elgesį Viešpats kvietė mus patarimu, kurį Jis išsakė Kirtlando šventiesiems per pranašą Džozefą Smitą, kai šie ruošėsi statyti šventyklą. Šis patarimas tebegalioja:
„Organizuokitės; paruoškite visa, kas reikalinga; ir įkurkite namus, būtent maldos namus, pasninkavimo namus, tikėjimo namus, mokymosi namus, šlovės namus, tvarkos namus, Dievo namus.“ (Doktrinos ir Sandorų 88:119.) Ar šie bruožai ir elgesys tikrai atspindi tai, kuo kiekvienas iš mūsų trokšta ir kuo siekia būti?
Visos mūsų pastangos Bažnyčioje veda į šventąją šventyklą
Visos mūsų pastangos skelbti Evangeliją, tobulinti šventuosius ir gelbėti mirusiuosius veda į šventąją šventyklą. Taip yra todėl, kad šventyklos apeigos yra gyvybiškai būtinos; be jų mes negalime sugrįžti Dievo akivaizdon.
Iš tiesų, Viešpats nori, kad Jo žmonės būtų į šventyklą orientuoti žmonės. Didžiausias mano širdies troškimas – kad kiekvienas Bažnyčios narys būtų vertas šventyklos. Norėčiau, kad kiekvienas suaugęs narys būtų vertas ir turėtų galiojančią šventyklos rekomendaciją, net jei atstumas iki šventyklos neleidžia artimiausiu metu ar dažnai nuvykti į ją.
Šventykla yra šventa Viešpačiui; ji turi būti šventa ir mums
Būkime šventyklą lankantys ir šventyklą mylintys žmonės. Vykime į šventyklą taip dažnai, kaip tik leidžia laikas, ištekliai ir asmeninės aplinkybės. Vykime ne tik dėl savo mirusių artimųjų, bet vykime ir dėl asmeninių šventyklos garbinimo palaiminimų, dėl šventumo ir saugumo, kurį rasime tarp tų šventų ir pašventintų sienų. Šventykla yra grožio vieta, tai apreiškimo vieta, tai ramybės vieta. Tai Viešpaties namai. Ji šventa Viešpačiui. Ji turi būti šventa ir mums.
Savo vaikams papasakokime apie dvasinius jausmus, kuriuos patiriame šventykloje. Karščiau ir natūraliau mokykime juos to, ką dera pasakyti apie Viešpaties namų paskirtį. Namuose pasikabinkite šventyklos paveikslą, kad jį matytų jūsų vaikai. Mokykite juos apie Viešpaties namų paskirtį. Tegul jie nuo mažens planuoja vykti ten ir išlieka verti to palaiminimo.
Viešpačiui patinka, kai būdami verti atvykstame į šventyklą
Viešpačiui patinka, kai mūsų jaunuoliai būdami verti atvyksta į šventyklą ir vykdo krikštus už tuos, kurie neturėjo galimybės pasikrikštyti gyvendami žemėje. Viešpačiui patinka, kai mes būdami verti atvykstame į šventyklą asmeniškai sudaryti sandoras su Juo ir būti užantspauduoti kaip šeima. Ir Viešpačiui patinka, kai mes būdami verti atvykstame į šventyklą atlikti tų pačių gelbstinčių apeigų už tuos, kurie jau mirę, – daugelis iš jų nekantriai laukia, kada šios apeigos bus atliktos už juos.
Kad šventykla tikrai mums būtų simbolis, turime to norėti. Turime gyventi taip, kad būtume verti į ją įžengti. Turime laikytis mūsų Viešpaties įsakymų. Jei pajėgiame savo gyvenimą sutvarkyti, kaip mokė Mokytojas, Jo mokymą ir pavyzdį laikyti aukščiausiu savo etalonu, mums bus nesunku būti vertiems šventyklos, tinkamai ir ištikimai elgtis visose gyvenimo srityse, nes vadovausimės vienu šventu elgesio ir tikėjimo standartu. Namuose ar turguje, mokykloje ar po pamokų, mums veikiant visiškai vieniems ar su žmonių grupe, mūsų kursas bus aiškus ir mūsų standartai bus akivaizdūs.
Sugebėti laikytis savo principų, dorai ir ištikimai gyventi pagal savo tikėjimą yra labai svarbu. Pasišventimas teisingam principui – asmeniniame gyvenime, namuose ir šeimoje, ir visur, kur susitinkame su kitais žmonėmis bei veikiame juos, – yra būtent tai, ko Dievas labiausiai nori iš mūsų. Tai reikalauja pasišventimo – nuoširdaus, gilaus, ilgai puoselėto pasišventimo Dievo duotų įsakymų principams, kuriuos žinome esant tiesa. Jei būsime atsidavę ir ištikimi Viešpaties principams, – visada būsime verti šventyklos, ir Viešpats bei Jo šventosios šventyklos bus didis mūsų, kaip Jo mokinių, simbolis.
Kirtlando šventykla. Pašventinta 1836 m. kovo 27 d.
Logano šventykla Jutoje. Pašventinta 1884 m. gegužės 17 d. Atšventinta 1979 m. kovo 13 d.