Šventoji šventykla
Šventyklose verti Bažnyčios nariai gali dalyvauti pačiose aukščiausiose išgelbėjimo apeigose, kokios tik buvo apreikštos žmonijai.
Šventyklose galime dalyvauti pačiose aukščiausiose išgelbėjimo apeigose
Yra daug priežasčių, dėl ko žmogus turėtų norėti ateiti į šventyklą. Jau vien išorinis vaizdas leidžia suprasti jos giliai dvasinę paskirtį. Dar labiau tai paaiškėja jos viduje. Virš šventyklos įėjimo yra užrašas „Pašvęsta Viešpačiui“. Įžengę į bet kurią pašvęstą šventyklą, jūs atsiduriate Viešpaties namuose.
Šventyklose verti Bažnyčios nariai gali dalyvauti pačiose aukščiausiose išgelbėjimo apeigose, kokios tik buvo apreikštos žmonijai. Ten, per šventas ceremonijas, žmogus gali būti nuplautas ir pateptas, pamokytas, apdovanotas ir užantspauduotas. Gavę šiuos palaiminimus patys, galime pasirūpinti ir tais, kurie mirė neturėję šios galimybės. Šventyklose šventos apeigos atliekamos tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems.
Šventyklos apeigos ir ceremonijos yra paprastos, gražios ir šventos
Atidžiai skaitant šventuosius Raštus aiškėja, kad Viešpats visko neatskleisdavo visiems žmonėms. Buvo reikalingas tam tikras pasirengimas, kaip sąlyga gauti šventą informaciją. Šiai kategorijai priklauso ir šventyklos apeigos.
Mes neaptarinėjame šventyklos apeigų už šventyklos sienų. Nebuvo net minties, kad šventyklos apeigos bus žinomos tik keletui išrinktųjų, kurie privalės tai saugoti paslaptyje nuo kitų. Iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Mes aktyviai raginame kiekvieną asmenį ruoštis į šventyklą. Apsilankiusieji šventykloje sužino apie idealą: vieną dieną kiekviena gyvenanti ir kiekviena kada nors gyvenusi siela turės galimybę išgirsti Evangeliją ir priimti arba atmesti tai, ką siūlo šventykla. Jei ši galimybė atmetama, atsakomybė už tai tenka pačiam žmogui.
Šventyklos apeigos ir ceremonijos yra paprastos. Jos nuostabios. Jos šventos. Jos neviešinamos, kad nepasiektų tų, kurie nepasiruošę jų suvokti. Smalsumas – tai dar ne pasiruošimas. Gilus domėjimasis – taip pat. Į pasiruošimą apeigoms įeina parengiamieji etapai: tikėjimas, atgaila, krikštas, patvirtinimas, vertumas, brandumas ir garbingumas, derantis tam, kuris kaip kviestinis svečias ateina į Viešpaties namus.
Į šventyklą gali įeiti to verti
Visi, kurie yra verti ir visapusiškai pasiruošę, gali įeiti į šventyklą ir dalyvauti šventuose ritualuose bei apeigose.
Kai būsite įsitikinę šventyklos palaiminimų vertingumu ir joje atliekamų apeigų šventumu, nebekils jokių klausimų dėl aukštų Viešpaties nustatytų reikalavimų įžengiantiems į šventąją šventyklą.
Kad patektumėte į šventyklą, privalote turėti galiojančią rekomendaciją. Ji turi būti pasirašyta atitinkamų Bažnyčios pareigūnų. Į šventyklą turėtų vykti tik verti asmenys. Jūsų vyskupas arba skyriaus prezidentas yra įpareigotas per pokalbį įsitikinti jūsų asmeniniu vertumu – tik po to galėsite dalyvauti šventyklos apeigose. Šis pokalbis yra labai svarbus jums, kadangi tai yra galimybė su Viešpaties įgaliotu tarnu ištirti savo gyvenimo būdą. Jei jūsų gyvenime kažkas negerai, vyskupas galės padėti tai sutvarkyti. Po šios procedūros jūs galėsite teigti esąs vertas (arba jums padės atstatyti vertumą) su Viešpaties pritarimu įžengti į šventyklą.
Pokalbis dėl šventyklos rekomendacijos pravedamas konfidencialiai, dalyvaujant tik vyskupui ir suinteresuotam Bažnyčios nariui. Jo metu siekiama išsiaiškinti apie pastarojo elgesį ir vertumą, ištikimybę Bažnyčiai bei jos vadovams. Narys turi patvirtinti, kad yra moraliai švarus ir gyvena pagal Išminties Žodį, moka visą dešimtinę, kad gyvena pagal Bažnyčios mokymus ir kad nebendrauja su atsimetusiomis grupėmis bei nepritaria joms. Vyskupui nurodyta, kad viena iš svarbiausiųjų jo pareigų yra užtikrinti tokio pokalbio su nariu konfidencialumą.
Priimtini atsakymai į vyskupo klausimus įprastai parodo, kad asmuo yra vertas gauti šventyklos rekomendaciją. Jei pretendentas nesilaiko įsakymų arba jo gyvenime yra kažkas, ką reikia pataisyti, asmuo galės gauti šventyklos rekomendacija tik po to, kai parodys tikrą atgailą.
Po pokalbio su vyskupu, prieš vykstant į šventyklą, su jumis panašiai pasikalba kuolo prezidentas.
Šventykloje mokoma simboliais
Prieš einant į šventyklą pirmą kartą ar net ir po daugelio apsilankymų, jums gali būti naudinga suvokti, kad šventyklose mokoma simboliais. Viešpats, didysis Mokytojas, daug savo pamokymų pateikė būtent tokiu būdu.
Šventykla yra didi mokykla. Tai mokymosi namai. Šventyklose palaikoma atmosfera idealiai tinka mokytis gilių dvasinių dalykų. Velionis vyresnysis Džonas A. Vidsou iš Dvylikos Ąpaštalų Kvorumo buvo įžymus universiteto prezidentas ir pasaulinio garso mokslininkas. Jis didžiai gerbė šventyklos darbą ir sykį pasakė taip:
„Šventyklos apeigos apima visą išgelbėjimo planą, kurio mus laikas nuo laiko moko mūsų Bažnyčios vadovai, ir nušviečia sunkiai suprantamus dalykus. Šventyklos mokymai be jokių nukrypimų ar iškreipimų atitinka didįjį išgelbėjimo planą. Filosofinis šventyklos apdovanojimo išbaigtumas yra vienas stipriausių argumentų, kad šventyklos apeigos yra teisingos. Be to, apžvalgos nuoseklumas ir Evangelijos plano išdėstymas yra efektyvūs būdai atmintyje atgaivinti visą Evangelijos struktūrą.“ („Temple Worship“, Utah Genealogical and Historical Magazine, 1921, balandis, p. 58.)
Jei eisite į šventyklą atmindami, kad ten mokoma simboliais, ir deramai dvasiškai nusiteikę, visada išeisite iš ten su prasiplėtusiu suvokimu, pakylėtais jausmais, pagilėjusiomis dvasinėmis žiniomis. Šis mokymo planas nuostabus. Jis yra įkvėptas. Pats Viešpats, didysis Mokytojas, mokydamas savo mokinius nuolat kalbėjo palyginimais – žodiniais simboliais perteikė tai, ką kitaip būtų sunku suprasti.
Pati šventykla tampa simboliu. Jei jums teko matyti naktį ryškiai apšviestą šventyklą, jūs žinote, koks tai gali būti įspūdingas reginys. Išnyrantys iš tamsos, šviesos užlieti Viešpaties namai tampa Jėzaus Kristaus Evangelijos jėgos ir įkvėpimo simboliu, stovinčiu lyg švyturys vis labiau į dvasinę tamsą grimstančiame pasaulyje.
Įžengę į šventyklą, savo kasdieninius rūbus pakeičiate balta šventyklos apranga. Persirengiate rūbinėje, kur kiekvienam skiriama spintelė ir visiškai atskirta nuo kitų persirengimo vieta. Šventykloje tvirtai laikomasi kuklumo idealo. Palikdami savo rūbus spintelėje, kartu su jais paliekate ir bėdas, rūpesčius, blaškymus. Iš šio mažo atskiro persirengimo kambario išeinate apsivilkę baltai, pajuntate vienybę ir lygybę, nes aplink visi panašiai apsirengę.
Šventyklos santuoka yra aukščiausia šventyklos apeiga
Tiems iš jūsų, kurie ketinate tuoktis šventykloje, gali būti įdomu, kas ten vyks. Už šventyklos ribų mes necituojame užantspaudavimo (santuokos) apeigų žodžių. Tačiau užantspaudavimų kambarį galime apibūdinti kaip nuostabų pagal savo paskirtį, ramų ir tylų pagal dvasią bei pašventintą pagal ten atliekamą šventą darbą.
Iki pora žengs prie altoriaus užantspaudavimo apeigoms, tarnautojas turi privilegiją duoti, o jaunavedžiai – išklausyti keletą patarimų. Štai keletas minčių, kurias besituokiantieji gali išgirsti šia proga.
„Šiandien jūsų jungtuvių diena. Jūs apimti vedybinio jaudulio. Šventyklos buvo pastatytos kaip šventovės tokioms apeigoms kaip ši. Mes nesame įprastame pasaulyje. Tai, kas pasaulietiška, čia netinka ir neturi daryti įtakos tam, ką čia darome. Iš pasaulio atėjome į Viešpaties šventyklą. Tai svarbiausia diena jūsų gyvenime.
Jūs gimėte – į šį pasaulį jus pakvietė gimdytojai, paruošę mirtingą būstą apsigyventi jūsų dvasiai. Kiekvienas esate pakrikštytas. Krikštas, šventa apeiga, yra apiplovimo, mirties ir prisikėlimo, įžengimo į naują gyvenimą simbolis. Jis reiškia atgailą ir nuodėmių atleidimą. Per Viešpaties vakarienės Sakramento apeigas atnaujiname krikšto sandorą. Gyvendami pagal ją galime išlaikyti nuodėmių atleidimą.
Jūs, jauniki, buvote įšventintas į kunigystę. Jums iš pradžių buvo suteikta Aarono kunigystė ir greičiausiai esate perėjęs visas jos pareigybes – diakono, mokytojo ir kunigo. Po to atėjo diena, kai buvote pripažintas vertu gauti Melchizedeko kunigystę. Ši aukštesnioji kunigystė apibūdinama kaip kunigystė pagal švenčiausiąją Dievo tvarką arba šventa kunigystė pagal Dievo Sūnaus tvarką. (Žr. Almos 13:18; Helamano 8:18; Doktrinos ir Sandorų 107:2–4). Jums buvo suteikta kunigystės pareigybė. Dabar esate vyresnysis.
Kiekvienas iš jūsų gavote šventyklos apdovanojimą. Jo metu gavote investiciją amžinam tobulėjimui. Bet visa tai tam tikra prasme buvo tik pradinis pasiruošimas ateiti prie altoriaus, kad būtumėte užantspauduoti kaip vyras ir žmona šiam gyvenimui ir visai amžinybei. Dabar jūs tampate šeima, turinčia teisę kurti gyvybę, per pasišventimą ir pasiaukojimą atvesti į šį pasaulį vaikus, auginti bei deramai auklėti juos per jų mirtingąjį gyvenimą ir vieną dieną regėti juos atėjusius, kaip kad jūs dabar, dalyvauti šiose šventose šventyklos apeigose.
Jūs atėjote savo noru ir esate pripažinti vertais. Priimti vienas kitą pagal santuokos sandorą yra didelė atsakomybė, nešanti begalinius palaiminimus.“
Užantspaudavimo galia suriša žemėje ir danguje
Jei suprantame šventyklos darbo istoriją ir doktriną, turėtume suprasti, kas yra užantspaudavimo galia. Turime bent jau iš dalies numanyti, kodėl užantspaudavimo galios panaudojimo raktai turi lemiamos reikšmės.
„Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinių, sakydamas: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir aš tau sakau: tu esi Petras; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mato 16:13, 16–19.)
Petras turėjo gauti tuos raktus. Jis turėjo gauti užantspaudavimo galią, tą įgaliojimą naudoti galią surišti (užantspauduoti) arba atrišti žemėje, kad tai įvyktų danguje. Šie raktai priklauso Bažnyčios prezidentui – pranašui, regėtojui ir apreiškėjui. Toji šventa užantspaudavimo galia dabar yra Bažnyčioje. Suvokiantiems šio įgaliojimo svarbą nėra nieko už jį vertingesnio. Vienu metu žemėje yra palyginti nedaug žmonių, turinčių užantspaudavimo galią – kiekvienoje šventykloje yra brolių, kuriems ji suteikta. Niekas negali gauti jos kitaip, kaip tik per pranašą, regėtoją ir apreiškėją bei Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentą.
Pranašas Džozefas Smitas sakė, kad jo dažnai klausdavo: „Argi negalime būti išgelbėti be visų tų apeigų ir kitų dalykų?“ Jis atsakydavo: „Ne“, nes išgelbėjimas būtų neužbaigtas. Jėzus sakė, jog Jo Tėvo namuose yra daug buveinių, ir Jis eis ir paruoš mums vietą. [Žr Jono 14:2.] Čia vadinamieji namai turėtų būti verčiami „karalystė“, ir kiekvienas, kuris yra išaukštintas iki aukščiausiosios buveinės, turi laikytis celestialinio, kaip ir viso įstatymo (History of the Church, 6:184).
Šventyklos darbas yra dvasinės galios šaltinis
Šventyklos yra pats Bažnyčios dvasinės stiprybės centras. Turime tikėtis, kad mums siekiant dalyvauti šiame šventame ir įkvėptame darbe, priešininkas bandys mums trukdyti – tiek Bažnyčiai, tiek ir kiekvienam atskirai. Darbas šventykloje iššaukia tokį didelį pasipriešinimą todėl, kad jis yra galingas dvasinės galios šaltinis tiek atskiriems pastarųjų dienų šventiesiems, tiek ir visai Bažnyčiai.
Logano šventyklos kertinio akmens pašventinimo ceremonijos metu prezidentas Džordžas K. Kenonas pasakė:
„Kiekvienas padėtas pamatinis šventyklos akmuo ir kiekviena, pagal šventai kunigystei apreikštą Viešpaties nurodymą, užbaigta šventykla sumažina Šėtono įtaką žemėje ir padidina Dievo ir dieviškumo galią, galingai sujudina dangų mūsų naudai, iššaukia ir nukreipia ant mūsų amžinųjų Dievų ir gyvenančiųjų Jų akivaizdoje palaiminimus.“ („The Logan Temple“, Millennial Star, 1877 m. lapkričio 12 d., p. 743.)
Kai Bažnyčios nariai turi bėdų ar jų protus slegia būtinybė priimti lemtingą sprendimą, jie paprastai eina į šventyklą. Ji yra gera problemų sprendimo vieta. Šventykloje galime įgauti dvasinio įžvalgumo. Ten, tarnavimo šventykloje metu, mes būname ne pasaulyje.
Kartais mūsų protus taip užgula problemos, ir tiek daug dalykų vienu metu reikalauja dėmesio, kad tiesiog nepajėgiame aiškiai mąstyti ir įvertinti situaciją. Šventykloje regėjimui trukdančios dulkės tarytum išsisklaido, rūkas bei migla pakyla ir galime „išvysti“ tai, ko anksčiau neįžvelgėme, ir rasti iki šiol nežinotą problemų sprendimo būdą.
Jei rūpinsimės šventyklų apeigų darbu, Viešpats mus laimins. Palaiminimai neapsiribos šventykla. Būsime laiminami visuose savo reikaluose.
Mūsų darbai šventykloje dengia mus skydu ir apsauga
Joks darbas taip neapsaugo Bažnyčios, kaip darbas šventykloje ir jį remiantis genealoginis darbas. Jokia kita veikla taip netaurina mūsų dvasios, nesuteikia mums tiek jėgų. Joks kitas darbas nereikalauja aukštesnių teisumo standartų.
Mūsų darbai šventykloje dengia mus skydu ir apsauga, tiek individualiai, tiek kaip tautą.
Tad ateikite į šventyklą – ateikite ir atsiimkite savo palaiminimus. Tai šventas darbas.
Panamos šventykla. Pašventinta 2008 m. rugpjūčio 10 d.
Tokijo šventykla Japonijoje. Pašventinta 1980 m. spalio 27 d.
Kuritibos šventykla Brazilijoje. Pašventinta 2008 m. birželio 1 d.