Ar galiu ir ir aš pasikrikštyti?
„Vaikai, kai jiems sukaks aštuoneri metai, bus krikštijami jų nuodėmėms atleisti“ (DS 68:27).
„Nuno ir Miriam, ar seksite Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir pasikrikštysite kitą šeštadienį?“ – paklausė sesuo Silva.
Paulo negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Seserys misionierės tik ką pakvietė jo dešimtmečius broliuką ir sesutę pasikrikštyti!
„Taip! Taip!“ – džiugiai atsakė dvynukai.
Miriam nesiliovė šypsojusis. Nuno sesei Lopez „davė penkis“. Senelė, kampe sėdėdama savo dideliame raudoname fotelyje, visa švytėjo.
Seserys misionierės kelias savaitės mokė Paulo, jo broliuką ir sesutę senelės namuose, žalioje vėjuotoje San Migelio saloje, esančioje už 1600 kilometrų nuo Portugalijos. Paulo labai patikdavo, atsidarius viršutines senelės paradinių durų langines, jausti jūros vėją ir žiūrėti, kaip sesuo Lopez ir sesuo Silva gatve ateina mokyti jį Evangelijos.
Seserys misionierės užsiminė, kad šiandien bus ypatinga pamoka. Dabar Paulo žino kodėl. Nuno ir Miriam eis krikštytis, kaip to mokė Jėzus! Paulo irgi panoro sekti Gelbėtojo pavyzdžiu.
„Sesės, ar galiu ir aš pasikrikštyti kitą šeštadienį?“ – nekantraudamas paklausė jis, prie savęs glausdamas iliustruotą Mormono Knygą.
Sesuo Silva nusišypsojo ir pakratė galvą. „Deja, Paulo. Viešpats visiems mums pasakė, kad krikštytis tegalime sulaukę aštuonerių metų. Kadangi tau tik šešeri, tu dar nesi atskaitingas už savo pasirinkimus.“
„Sesės, bet, – paprieštaravo Paulo, – su šeima meldžiausi ir skaičiau Mormono Knygą, kaip mane ir mokėte. Kiekvieną savaitę su senele ir dėde Mario einu pas Pradinukus. Žinau, kad Bažnyčia yra tikra! Ar galiu ir aš pasikrikštyti su Nuno ir Miriam?“
„Tu esi tikras šaunuolis, kad gyveni pagal įsakymus ir mokaisi Evangelijos, – atsakė sesuo Lopez. – Tačiau, kad galėtum pasikrikštyti, tau reikia lukterėti dvejus metus.“
Paulo gerklė ėmė degti, o akys pritvino karštų ašarų. Jis pašoko ir nubėgo į palėpėje esantį kambarėlį, kuriame miegojo su savo broliuku ir sesute.
Kelias minutes paverkęs ant pagalvės, Paulo išgirdo kažką lipant palėpės laiptais. Ant lovos prie jo prisėdo dėdė Mario.
„Paulo, kas nutiko?“ – paklausė dėdė Mario.
„Sesė Silva ir sesė Lopez sako, kad negaliu krikštytis, o Nuno ir Miriam gali, – atsakė Paulo. – Noriu būti Bažnyčios narys! Man labai patinka giedoti per sakramento susirinkimą ir pas Pradinukus mokytis apie Raštus. Nenoriu atsilikti.“
„Paulo, tu gali būti Bažnyčios dalimi, nors ir nesi pakankamo amžiaus pasikrikštyti“, – švelniai tarė dėdė Mario.
„Kaip?“ Paulo sušnirpštė pagalvėn.
„Juk žinai, kad Pradinukai ruošia pasirodymą sakramento susirinkimui, – tarė dėdė Mario. – Tavo Pradinukų mokytoja man užsiminė, kad ieško kas per pasirodymą galėtų paliudyti. Tai būtų vienas iš būdų, kaip galėtumei dalyvauti Bažnyčioje“, – paaiškino dėdė Mario.
„Tikrai?“ Paulo atsisėdo ir atsigręžė į dėdę. Minutėlę pamąstė. „O gal aš irgi galėčiau paliudyti per Nuno ir Miriam krikštą!”
„Puiki mintis! – tarė dėdė Mario. – Nors esi per jaunas krikštytis, bet gali turėti liudijimą.“
Paulo nušoko nuo lovos ir nuskuodė laiptais žemyn.
„Paulo, kur bėgi?“ – sušuko dėdė Mario.
„Noriu su misionierėmis pasipraktikuoti savo liudijimą! – džiaugdamasis atsakė Paulo. – Kol lauksiu savo krikšto, juo dalinsiuosi!“
Džeredo Bekstrando iliustracijos