Meldžiau drąsos
Fija Tianarivelo, Madagaskaras
Mano tėvai yra Bažnyčios nariai, tačiau nėra labai aktyvūs. Kartais dėl to kyla nesutarimų, nes jie tiki, kad leisti laiką su šeima yra svarbiau už viską – svarbiau už ėjimą į Bažnyčią, už mano pašaukimų išaukštinimą ir už visas kitas veiklas.
Kadangi esu vadovė Pradinukų organizacijoje ir dalyvauju apylinkės chore, mano susirinkimai Bažnyčioje kartais trukdo pareigoms šeimoje. Kartą, besiruošdama vykti į visuotinės konferencijos stebėjimą Antananaryve esančiuose maldos namuose, iš tėvų išgirdau priminimą, kad namuose turime svečių.
„Turėsi rinktis tarp savo šeimos ir Bažnyčios, – pasakė man mama. – Arba tu lieki su mumis ir praleidi konferenciją, arba tu vyksti į konferenciją ir būsi nubausta.“
Nusprendžiau su mama nesiginčyti. Aš kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą ir paprašiau suteikti man drąsos ir stiprybės. Jo taip pat paprašiau padėti man žinoti, kaip turėčiau pasielgti. Ar turėčiau likti namuose su šeima, ar vykti į bažnyčią ir klausytis pranašo balso?
Vos tik baigiau melstis, pajutau Šventąją Dvasią. Pajutau Dvasios raginimą pasikalbėti su mama apie tai, kaip man svarbu buvo vykti pasiklausyti pranašo. Jutau, kad turėčiau jai pasakyti, jog gausiu išmintingų patarimų ne tik dėl dabarties, bet ir dėl savo gyvenimo ateityje.
Dievas gali daryti stebuklus, tad Jis suminkštino mano tėvų širdis – jie leido man vykti žiūrėti visuotinę konferenciją nenubausdami. Mano gyvenime tai buvo nepaprastas patyrimas. Jis man patvirtino Raštų eilutės tiesą, sakančią: „Šventosios Dvasios galia [galime] pažinti tiesą apie viską.“ (Moronio 10:5.)
Žinau, kad jei savo veiksmus grįsime Evangelijos principais ir klausysimės Dvasios, tai mūsų pasirinkimai mus visuomet ves į laimę. Šis patyrimas sustiprino mano liudijimą apie tai, kad Dievas rūpinasi mumis ir kad mums padeda Šventoji Dvasia.