Ką pasirinkti: darbą ar Bažnyčią?
Kenijus Išiji, Japonija
Mudu su žmona susituokėme 1981 metais Tokijo šventykloje Japonijoje. Iš pradžių po santuokos mūsų gyvenimas nebuvo lengvas. Buvau dėkingas, kad turiu darbą, tačiau vis tiek sunkiai vertėmės. Prašėme Dangiškojo Tėvo pagalbos ir darėme viską, kad sudurtumėme galą su galu ir sumokėtume dešimtinę. Žinojome, kad, jei pasikliausime Viešpačiu, Jis mus aprūpins.
Vieną savaitę mano žmona ir mano draugas atnešė tą pačią laikraščio iškarpą. Tai buvo darbo skelbimas etatiniam anglų kalbos mokytojui.
Nusiunčiau į tą kompaniją savo gyvenimo aprašymą ir sulaukiau kvietimo į pokalbį. Pokalbio pabaigoje klausinėtojas tarė: „Savo gyvenimo aprašyme parašei, kad dalyvavai savanoriškame darbe kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionierius. Taigi, tai reiškia, kad sekmadieniais vaikštai į Bažnyčią, ar ne? Jei tau reikėtų nuspręsti, ar ar sekmadieniais eiti į Bažnyčią ar į darbą, ką pasirinktumei?“
Tai buvo sunkus klausimas, nes man reikėjo geresnio darbo. Tačiau kiek pamąstęs atsakiau: „Pasirinkčiau eiti į Bažnyčią.“
Su lengvu šyptelėjimu klausinėtojas tarė: „Mat kaip.“ Tada jis pokalbį užbaigė ir pažadėjo, kad kompanija iki vakaro priims sprendimą ir kad tada paskambinęs sužinosiu rezultatą. Išeidamas iš kabineto maniau, kad man nepavyko.
Vėliau tą vakarą, kai atėjo laikas skambinti tai kompanijai, aš rinkau numerį labai baimindamasis.
„Kokie yra mano pokalbio rezultatai? – pasiteiravau sekretorės. – Man nepasisekė, ar ne?“
Atsakymas mane pribloškė, tačiau ir nudžiugino.
„Norėtume pakviesti jus dirbti su mumis“, – tarė ji.
Maždaug po mėnesio aš sužinojau, kodėl gavau tą darbą. Sekretorė paaiškino, kad klausinėtojas gyveno nuolatinių pastarųjų dienų šventųjų misionierių kaimynystėje. Jis dažnai rytais matydavo misionierius spėriai važiuojančius dviračiu į savo darbą.
„Jis pamanė, kad jūs, priklausydamas tai pačiai bažnyčiai, mums irgi dirbsite taip pat uoliai, kaip savo bažnyčiai dirbo tie misionieriai, – tarė ji. – Jums pasisekė!“
Nuo tada mūsų šeimai nieko netrūko.
Kaskart prisimindamas šį neeilinį patyrimą, aš visada pasisemiu drąsos ir paguodos. Žinau, kad Dievas Savo vaikams palaiminti dažnai panaudoja kitus žmones. Negaliu apsakyti, kaip esu dėkingas savo žmonai ir savo draugui, kad pakluso įkvėpimui atnešti man tą laikraščio skelbimą, kaip esu dėkingas tiems sunkiai dirbantiems misionieriams už jų didį pavyzdį, kaip esu dėkingas mūsų gailestingam, mylinčiam ir rūpestingam Dangiškajam Tėvui, kuris turi stebuklingą galią mūsų patyrimus pašvęsti mūsų labui.