Jaunimas
Malda ir ramybė
Vieną vakarą aš susiginčijau su savo mama ir dėl to gana bjauriai jaučiausi. Todėl nusprendžiau pasimelsti. Nors buvau blogos nuotaikos ir nenorėjau būti „dvasinga“, tačiau žinojau, kad malda padės man jaustis laimingesne ir sumažins norą ginčytis. Mamai išėjus iš kambario, pradėjau melstis. „Brangus Dangiškas Tėve, šį vakarą kreipiuosi į Tave todėl, kad …“ Ne. Atsimerkiau ir atlaisvinau sukryžiuotas rankas; tai keistai skambėjo. Pabandžiau vėl. „Dangiškasis Tėve, man reikia …“ Tai irgi keistai skamba. Jutau, kad Šėtonas stengiasi mane įtikinti nesimelsti Dangiškajam Tėvui ir neprašyti Jo pagalbos.
Tačiau staiga pajutau norą pasakyti ačiū! Taip ir padariau, ir mintyse pasipylė daug dalykų, už kuriuos galėčiau padėkoti savo Tėvui Danguje. Baigusi Jam dėkoti, ėmiau aptarinėti opią problemą.
Po maldos pajutau nuostabią ramybę, šiltą dvasinį jausmą, kylantį iš žinojimo, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir mano tėvai myli mane ir kad esu Dievo vaikas. Aš sugebėjau atsiprašyti mamos ir priimti jos atsiprašymą.