Kol susitiksime vėl
Geri dalykai nesibaigia
Esu viena tų, kurios gailisi praeitin nuskubančios dabarties, tad esu dėkinga už priminimą, jog turėčiau tiesiog mėgautis šia akimirka ir žvelgti ateitin.
Tai buvo eilinis penktadienio vakaras. Su artimiausiais draugais pažiūrėję filmą, sėdėjome mano bute, tyliai šnekučiavomės ir garsiai juokėmės. Kambarys prisipildė tikro pasitenkinimo, o aš nesilioviau šypsojusis dėl sūkuriuojančių pasakojimų ir minčių. Su kai kuriais iš tų žmonių susipažinau vos prieš mėnesį; kitus pažinojau visus 25 savo gyvenimo metus.
Tada su vienu iš tų senų draugų ėmėme dalintis prisiminimais apie kai kuriuos draugus iš universiteto, kuriame studijavome prieš keletą metų. Taip mums besišnekučiuojant pradėjau ilgėtis tų draugų, tų linksmų akimirkų ir tos artumos su jais. Dabar mes jau diplomuoti ir išsibarstę po visą pasaulį, atsidūrę ten, kur net nepagalvojome būsią. Atsidususi dėl šios akimirksnį jaustos netekties, nužvelgiau tuo metu kambaryje mane supančius besijuokiančius veidus, ir staiga man toptelėjo mintis: geri dalykai nesibaigia.
Tiesą sakant, toji paprasta mintis mane labai paveikė, ypač žinant, kad sunkiai apsiprantu su naujovėmis ir sunkiai atsisakau gerų dalykų. Net būdama dabartyje ilgiuosi praeities, jaudiniuosi, kad negaliu pilnai mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis sąmoningai ir ryžtingai gyvenu. Žinau, kad, kai vyksta geri dalykai, aš noriu į juos įsikabinti ir niekada nepaleisti; šis tingus ir džiaugsmingas penktadienio vakaras buvo viena iš tų gerų akimirkų. Įprastai gerumo akimirką aš tuojau pat susimąstau apie tai, kaip greitai viskas eina ir kad galiausiai viskas pradings laike ir aplinkybėse.
Tačiau šį vakarą toks vidinis gailestis manęs neapėmė. Tyliai sėdėdama apsupta mylimų žmonių, supratau, kad nors tam tikri geri dalykai natūraliai praeis ir, be abejonės, ateityje nutiks daug nemalonių dalykų, tačiau geri dalykai nesibaigs. Taip bus visuomet – jei tik taip nuspręsiu. Kai su mylimais žmonėmis išsiskirdavau, tuštumą užpildydavo tokie nauji nepaprasti žmonės ir potyriai, apie kokius net nesvajojau.
Kartais sunku eiti pirmyn, tačiau turime eiti. Tas ėjimas nereiškia užmiršti draugus ir ištrinti prisiminimus. Tai reiškia savo širdies atvėrimą dar džiugesniems ir gausesniems potyriams.
Po to penktadienio praėjus kelioms savaitėms, mano jaunų vienišų narių apylinkės prezidentūra buvo atleista. Mažų skyrių nariai turbūt pritars, kad tuomet apima sunkus jausmas dėl nežinios kas bus, jei nebegalėsime pasikliauti šiais vyrais ir jų žmonomis, kuriuos ilgainiui pamilome ir ėmėme pasitikėti. Bet aš tik užsimerkiau ir sau pakartojau tą penktadienį mane paveikusius žodžius: geri dalykai nesibaigia. Buvau paguosta ir pasiruošusi pokyčiams.
Pokyčiai – tai Viešpaties kelias. Jis nori, kad būtume laimingi ir augtume, kad džiaugtumėmės gyvenimo pokyčiais. Gyvenimas – tai kelionė, ir turime, mėgaudamiesi dabartimi ir ruošdamiesi neišvengiamiems iššūkiams, eiti pirmyn, išlikti optimistais, atvirais kelyje pasitaikinsiantiems naujiems potyriams ir geriems dalykams, kurie neabajotinai ateina.
Metju Rajerio fotoiliustracija