Kaip apsirengti šokiams
Skoto Grėjaus iliustracija
Buvau gundoma eiti išvien su minia, bet paskui supratau, kad turiu būti pavyzdys.
Kai buvau paauglė, kartais būdavo sunku gyventi pagal Evangeliją. Mano rajone nebuvo daug Bažnyčios narių, o mano draugai, kurie nebuvo Bažnyčios nariai, kartais vesdavo mane iš teisingo kelio.
„Tu turėtum vilkėti šitą rūbą, jis paryškintų tavo akių spalvą“, – tarė viena draugė prieš šokius. Rankose ji laikė suknelę, kurią ketino man paskolinti, tačiau ši buvo be rankovių. Nusprendžiau tą suknelę vilkėti su švarkeliu.
Nuėjusi į šokius pamačiau, kad ten niekas nevilkėjo suknelių su rankovėmis, tad išsiskyriau iš minios. Kai pasidarė per šilta, draugės patarė nusimesti švarkelį, o be jo ir atrodyčiau geriau.
Kai buvau bepradedanti ieškoti dingsties nusiimti švarkelį, prisiminiau savo patriarchalinį palaiminimą. Palaiminime buvo sakoma, kad būsiu dažnai gundoma ir, jei pasiduosiu, manimi paseks daug žmonių. Tuomet supratau, kad turiu likti teisingame kelyje – ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių, kurie iš manęs ėmė pavyzdį. Nusprendžiau švarkelio nenusivilkti.
Kartais iš manęs juokdavosi, kad nedarau to, ką daro visi kiti, tačiau likau tvirta ir dėl to buvau laiminama. Vėliau sužinojau, kad daug žmonių iš manęs ėmė pavyzdį. Kelios draugės net prasitarė, kad gerbė mane už tai, jog laikiausi savo standartų. Jos atsiprašė, kad mokykloje mane pašiepdavo už tai, jog nesielgdavau kaip visi kiti.
Kadangi laikiausi Bažnyčios standartų ir stengiausi būti pavyzdžiu, turėjau galimybę tarnauti misijoje ir kitus mokyti Evangelijos. Nebūčiau galėjusi paveikti kitų žmonių, jei pati nebūčiau likusi teisingame kelyje.