Kur mano vieta
Dorota Musial, Lenkija
Prieš prisijungiant prie Bažnyčios, mano gyvenimas buvo labai nelaimingas. Po tėvų išsiskyrimo, kai man buvo septyneri, tėtis buvo pasodintas į kalėjimą. Mama buvo alkoholikė ir prarado viską, kas jai buvo svarbu. Buvau apgyvendinta pas globėjus.
Dėl to brendau daug sparčiau nei dauguma mano bendraamžių. Man sunkiai sekėsi pritapti ir galiausiai pradėjau nuolatos maištauti. Būdama dar labai jauna pradėjau rūkyti ir daryti tai, kas, kaip dabar suprantu, prieštarauja Išminties žodžiui. Buvau įsitikinusi, kad mano gyvenimas nenusiseks.
Tačiau jausdavausi laiminga galėdama padėti žmonėms – tvarkyti jų aplinką arba klausytis jų gyvenimo istorijų. Labai norėjau, kad žmonės žinotų, jog gali manimi pasitikėti. Kartą per atostogas susipažinau su pagyvenusia moterimi, kuriai nusprendžiau tarnauti išklausydama jos. Ji buvo krikščionė ir pradėjo man kalbėti apie religiją.
Aš nelabai tikėjau Dievą. Kartais, kai pagalvodavau, jog Jis galbūt egzistuoja, pradėdavau Jį kaltinti dėl visko, ką bloga buvau patyrusi. Bet kai toji moteris pradėjo kalbėti apie tikėjimo Dievu svarbą, aš susidomėjau. Prieš mums išsiskiriant, ji pasakė kažką ypač įdomaus: „Mormonai laikosi Dievo įsakymų.“
Apie mormonus nebuvau girdėjusi, tad, parėjusi namo, pradėjau internete apie juos skaityti. Nuėjusi į Mormon.org, aš užsisakiau nemokamą Mormono Knygos egzempliorių. Po kelių dienų ją man pristatė misionieriai.
Nebuvau tikra, ar noriu pradėti tikėti Dievą, bet misionieriai padėjo suprasti, kad galiu ne tik tikėti Jį, bet ir pažinti Jį. Pradėjusi melstis ir studijuoti Mormono Knygą, supratau, kad leidausi į nuostabią laimės paieškos kelionę. Mečiau rūkyti. Lioviausi kaltinusi Dievą ir pradėjau Jam dėkoti už mano gyvenime esantį gėrį. Galiausiai supratau, kad Jo Sūnus kentėjo už mano nuodėmes ir už visą mano kadaise patirtą skausmą. 2007 m. spalio 28 dieną aš pasikrikštijau Jo Bažnyčioje.
Jei pati asmeniškai nebūčiau patyrusi gyvenimo pokyčio iš nevilties į laimę, netikėčiau, jog tai įmanoma. Šiandien mėgaujuosi savo pašaukimu Pradinukų organizacijoje ir esu dėkinga už galimybę surengti tarnavimo projektą jaunų vienišų narių konferencijoje Lenkijoje. Galimybė reguliariai padėti kitiems per Bažnyčios tarnystę dar prisidėjo prie tos laimės, kurią atradau Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Dėl Jėzaus Kristaus dabar viską darau su tyra meile. Tikiu, kad gyvenimas yra nuostabus, ir kad, nepaisant sunkumų, sekdami Gelbėtoju nepaklysime.
Mano sutikta moteris buvo teisi: tikėti Dievą yra gyvybiškai svarbu. Šiame pasaulyje nerasime sau vietos, jei nepažinosime Jo. Esu dėkinga už tai, kad galiausiai atsidūriau ten, kur mano vieta.