PIRMOSIOS PREZIDENTŪROS ŽINIA
Vienas raktas į laimingą šeimą
Didis rusų rašytojas Levas Tolstojus savo romaną Ana Karenina pradeda tokiais žodžiais: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“1 Nors dėl visų laimingų šeimų panašumo nelabai sutinku su Tolstojumi, tačiau atradau vieną bendrą bruožą, būdingą daugumai jų: jie kažkaip atleidžia ir užmiršta vienas kito netobulumus ir stengiasi įžvelgti geras savybes.
O nelaimingose šeimose ieškoma ydų, laikoma pagieža ir, rodos, neįstengiama užmiršti praeities nuoskaudų.
„Taip, bet …“, – pradeda nelaimingieji. „Taip, tačiau tu nežinai, kaip smarkiai ji mane įskaudino“, – prasitaria vienas. „Taip, tačiau nežinai, koks jis baisus žmogus“, – sako kita.
Galbūt jie abu teisūs; galbūt abu neteisūs.
Yra daug užgauliojimo lygių. Yra daug įskaudinimo lygių. Tačiau pastebėjau, kad dažnai pateisiname savo pyktį ir pataikaujame savo sąžinei pasakodami istorijas apie kitų motyvus, taip pasmerkdami jų veiksmus kaip neatleistinus ir egoistiškus, o savo pačių motyvus iškeliame kaip tyrus ir nekaltus.
Princo šuo
Yra tokia sena XIII a. valų pasaka apie princą, kuris grįžęs į namus pamatė, kad jo šuniui nuo snukio laša kraujas. Princas nuskubėjo vidun ir, savo siaubui, pamatė, kad jo sūnelio nebėra, o lopšys apverstas. Supykęs princas išsitraukė kardą ir nužudė savo šunį. Netrukus po to jis išgirdo savo sūnelio verksmą – kūdikis buvo gyvas! Šalia kūdikio tysojo negyvas vilkas. Iš tikrųjų šuo apgynė princo sūnelį nuo žmogėdros vilko.
Nors šis pasakojimas dramatiškas, tačiau jis gerai perteikia pamokymą. O pamokymas toks: mūsų kalbos apie tam tikrą kitų elgesį ne visada atitinka faktus – kartais tų faktų mes net nenorime žinoti. Nepaleisdami kartėlio ir pasipiktinimo mes jau geriau supykę laikysime save teisiais. Kartais tokia pagieža gali tęstis mėnesius ar metus. O kartais visą gyvenimą.
Išskirta šeima
Vienas tėvas niekaip negalėjo atleisti savo sūnui už tai, kad jis nukrypo nuo kelio, kuriuo eiti buvo mokomas. Berniukas turėjo tėvui nepatinkančius draugus ir dažnai elgdavosi priešingai, nei jo tėvas norėjo. Dėl to tarp tėvo ir sūnaus atsivėrė praraja; berniukas, kai tik galėjo, paliko namus ir daugiau į juos nebegrįžo. Jie retai besikalbėjo.
Ar tėvas jautėsi teisus? Galbūt.
Ar sūnus jautėsi teisus? Galbūt.
Težinau tik tiek, kad toji šeima išsiskyrė ir tapo nelaiminga dėl to, kad nei tėvas, nei sūnus negalėjo vienas kitam atleisti. Jie negalėjo pamiršti tų karčių prisiminimų apie vienas kitą. Savo širdis jie užtvindė pykčiu, o ne meile ir atleidimu. Abu jie atėmė sau galimybę vienas kito gyvenimą pasukti geresne kryptimi. Toji praraja tarp jų, pasirodo, buvo tokia gili ir tokia plati, kad jie patys tapo dvasiniais kaliniais savo emocijų salelėje.
Laimei, mūsų mylintis ir išmintingas Amžinasis Tėvas Danguje parūpino priemonių šiam didybės tarpekliui peržengti. Didysis ir begalinis Apmokėjimas yra aukščiausias atleidimo ir susitaikymo poelgis. Jo didingumo neįmanoma suvokti, tačiau visa savo širdimi ir siela liudiju apie jo tikrumą ir didžiausią galią. Gelbėtojas paaukojo Save kaip išpirką už mūsų nuodėmes. Per Jį mes įgyjame atleidimą.
Tobulos šeimos nėra
Nė vienas nesame be nuodėmės. Visi darome klaidų – tiek jūs, tiek aš. Visi buvome sužeisti. Visi sužeidėme kitus.
Tik per mūsų Gelbėtojo auką galime įgyti išaukštinimą ir amžinąjį gyvenimą. Jei sutiksime eiti Jo keliais ir suminkštindami savo širdis įveiksime savo išdidumą, tai į savo šeimą ir į asmeninį gyvenimą įnešime susitaikymą ir atleidimą. Dievas padės mums tapti atlaidesniems, labiau norintiems padaryti daugiau, nei esame prašomi, pirmiems atsiprašyti, net jei tai buvo ne mūsų kaltė, atsikratyti senų pagiežų ir daugiau jų nebeprisiminti. Dėkokime Dievui, atidavusiam Savo Viengimį Sūnų, ir Sūnui, atidavusiam Savo gyvybę dėl mūsų.
Kasdien galime jausti Dievo meilę mums. Ar neturėtume daugiau savęs atiduoti savo artimajam, kaip to mokoma mėgstamoje giesmėje „Tiek visko gavęs“?2 Viešpats atvėrė mums kelią į atleidimą. Ar nebūtų teisingiausia nusimesti savo savimylą ir išdidumą ir imti atidarinėti palaimingas atlaidumo duris tiems, su kuriais mums sunku bendrauti, – ypač mūsų pačių šeimos nariams?
Galiausiai, juk laimė kyla ne iš tobulumo, o iš dieviškų principų taikymo, kad ir mažais žingsneliais. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas pareiškė: „Laimė šeimyniniame gyvenime geriausiai pasiekiama, kai ji pagrįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais. Sėkmingos santuokos ir šeimos sukuriamos ir palaikomos, remiantis tikėjimo, maldos, atgailos, atlaidumo, pagarbos, meilės, užuojautos, darbo ir pilnaverčio poilsio principais.“3
Atleidimas glūdi pačiame šių paprastų tiesų, pagrįstų mūsų Dangiškojo Tėvo laimės planu, centre. Kadangi atleidimas sujungia principus, jis sujungia ir žmones. Jis yra raktas, jis atrakina užrakintas duris, jis yra pradžia sąžiningo kelio ir jis yra viena iš mūsų turimų didžiausių vilčių turėti laimingą šeimą.
Tepadeda mums Dievas būti šiek tiek atlaidesniems savo šeimoje, labiau atlaidesniems vieni kitiems ir galbūt dar atlaidesniems sau patiems. Meldžiu, kad atleidimą patirtume tokia nuostabia prasme, kokia dauguma laimingų šeimų yra panašios.
Kaip mokyti pagal šią žinią
„Besiruošdami kiekvienai pamokai, paklauskite savęs, kaip šis principas susijęs su šeimos narių gyvenimu“ (Teaching, No Greater Call [1999], p. 171). Pagalvokite, ar nevertėtų pakviesti šeimos narius pasidalinti pozityviais patirtais ar matytais išgyvenimais apie atleidimą. Aptarkite tuos išgyvenimus, pažymėdami atleidimo palaimas. Užbaikite savo liudijimu apie atleidimo vienas kitam svarbą.
Deivido Stoukerio fotoiliustracija.