Skaistumas netyrame pasaulyje
Bažnyčios žurnalų korespondentas susitiko su grupe jaunų suaugusių narių iš įvairių pasaulio šalių, kad aptartų, kokie yra skaistumo iššūkiai ir palaimos pasaulyje, skaistumo ne tik nevertinančiame, bet net ir pašiepiančiame. Jų atvira, tiesi ir nuoširdi diskusija yra pakylėjanti ir įkvepianti, tad viliamės, kad ir jūs jų žodžiuose rasite tai, kas padės jums branginti santuokos šventumą ir fizinį artumą.
Kai dauguma žmonių pateisina amoralų elgesį, kokios Evangelijos tiesos jums padeda išlikti seksualiai tyriems?
Martinas Isaksenas, Norvegija: Raštuose sakoma būti tyriems. Man to užtenka.
Lizi Dženkins, Kalifornijos valst., JAV: Skaistumas – tai įsipareigojimas. Tiesiog taip gyveni. Tai gyvenimo būdas.
Liza Vest, Anglija: Supratimas, kas esu ir kad gyvenimas yra daugiau nei tik dabartis ir tik viena naktis, man labai padeda. Išganymo planas – nors būdama paauglė negalėjau jo konkrečiai paaiškinti – labai padeda. Amžinosios santuokos idėja yra nuostabi! Kai žmonės supranta šį įsipareigojimą, jie pradeda suvokti, kaip nuostabu, kad Dievas mus čia suvedė į šeimas, o įsakymus davė ne tik mūsų saugumui, bet ir mūsų laimei. Kai gyvenu pagal šiuos principus ir kai savo draugams sakau „Neketinu gerti“ arba „Neketinu eiti į šį vakarėlį“, arba „Neketinu to daryti“, draugai gerbia mane. Galiausiai jie pradeda mane ginti. Mane labai sustiprina supratimas, kad kaip Dievo vaikas esu vertingas ir kad Dangiškasis Tėvas pažįsta mane ir tikrai rūpinasi manimi.
Ana (Ania) Vlasova, Rusija: Man labai padeda galvojimas apie tai, kad esu dangiškos šeimos dalis. Myliu ir gerbiu Dievą, ir nenoriu, kad Jis dėl mano pasirinkimų jaustų gėdą.
Kaili Vitermor, Floridos valst., JAV: Esu įsitikinusi, kad apsispręsti gyventi pagal skaistybės įstatymą labiausiai man padėjo supratimas apie šeimų šventumą. Kitas dalykas yra supratimas, kad, sulaužę įsakymą, susidursime su neigiamomis pasekmėmis, kurių patirti aš nenoriu.
Falandis Tomas, Haitis: Tikrai susimąstydavau, kai žmonės klausdavo: „Kam laukti, jei viską gali gauti dabar?“ Bet tada susimąstydavau, kiek ilgai truktų tokia laimė. Geriau jau gyvensiu pagal skaistybės įstatymą ir galiausiai jausiuosi rami.
Ipolitas Kuadijus, Dramblio Kaulo Krantas: Man labai padeda pareiškimas apie šeimą: „Skelbiame, jog Dievas įsakė, kad šventos dauginimosi galios būtų naudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona.“1
Dar padeda kunigijos aiškinimas apie skaistybę. Jie įspėja, kur prasideda amoralumas, ir moko, kad skriausdami kūną skriaudžiame ir sielą. Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė, kad Gelbėtojas už mus sumokėjo tam, kad vieną dieną turėtume prikeltą kūną. Taigi, rodydami dėkingumą už Jo sumokėtą kainą, savo kūnus turėtume išlaikyti švarius.2
Liza: Prisimenu, kaip būdama penkiolikos su kažkuo turėjau vieną labai konkretų pokalbį. Kalbėjomės, kad netikiu suartėjimu prieš santuoką; tuomet ji, pamenu, tarė: „O kas, jei tai tiesiog atsitinka? O kas, jei vieną naktį tu tiesiog … ?“ Bet aš žinojau, kad galiu rinktis. Niekas „tiesiog“ neatsitinka.
Man nuostabu, kad Dangiškasis Tėvas suteikė mus išlaisvinančią valios laisvę ir įsakymus, o Šėtonas daro viską, kad mus supančiotų ir apribotų. Tos akimirkos, apie kurias kalbėjo mano draugė, kuomet kažkas „tiesiog“ atsitinka, būna vakarėliuose, kur žmonės geria ir susiskirsto į poras. Taigi, aš vengiu tokių situacijų. Neturėtume rinktis pabaigoje, kai reikia sakyti taip arba ne. Rinktis reikia anksčiau, kai klausiate savęs: „Ar eisiu į tą vakarėlį?“
Daug žmonių, kurie iš anksto nepamąsto ir nenumato pasekmių, elgsis pagal tai, ko norės tą akimirką. Tačiau, jei sakysite: „Noriu, kad galiausiai viskas baigtųsi taip; todėl renkuosi daryti taip“, išvengsite daugelio bėdų.
Užsiminėte apie valios laisvę ir įsakymus. O ar sandoros – krikšto sandoros ar šventyklos sandoros – padeda jums laikytis standartų?
Falandis: Prisimenu savo gyvenimą iki krikšto ir po jo – sudaręs sandoras, pradėjau žymiai geriau suvokti gyvenimą. Man be galo nuostabu, kad dėl Apmokėjimo mums gali būti atleista. Prisimindamas sandoras mąstau apie tai, kad galiu atgailauti, tapti geresnis ir vėl judėti pirmyn.
Ania: Ypač šventykloje matosi amžinoji perspektyva. Šventykla padeda susimąstyti apie amžinybę, o ne tik apie šiandieną, tad galima priimti išmintingesnius sprendimus.
Lizi: Dažniausiai apie suartėjimą galvojame neigiamai, bet yra ne taip. Jis turi būti sankcionuotas tinkamo įgaliojimo, tinkamu metu ir su tinkamu žmogumi. Tokia yra sandorų prasmė. Jūs įsipareigojate. Jūs tarytum sakote: „Aš tikrai pasiruošęs šiam gyvenimo žingsniui.“ Sandoros padeda man, nes žinau, kad kažką darau taip, kaip turėčiau daryti. Aš taip pat žinau, kad, jei darysiu taip, kaip nori Dangiškasis Tėvas, būsiu laimingesnė.
Džonatanas Tomasinis, Prancūzija: Nebūčiau sąžiningas nei su savimi, nei su Dievu, jei laužyčiau savo sandoras. Santuokos sandoros padeda man suprasti, kad žmonai noriu būti toks žmogus, kuris gali save kontroliuoti, kuris pasiruošęs būti geras vyras ir kuris išlaiko save tyrą.
Pasaulyje sklando daug argumentų – daug jų skamba įtikinamai ir sudėtingai – kodėl skaistybės įstatymas yra nebemadingas. Kokių argumentų girdėjote ir kaip atsakėte tiems, kurie metė iššūkį jūsų standartams?
Lizi: Prisimenu, kaip paskutinėje mokyklos klasėje viena mokytoja mums davė „patarimą“. Ji ištekėjo vos baigusi mokyklą ir toji santuoka nenusisekė, taigi, trumpai drūtai ji mums tarė: „Jūroje plaukioja daug žuvų.“ Omenyje ji turėjo tai, kad turėtume daug ką išbandyti, kad turėtume išbandyti ne vieną kandidatą. Prisimenu, kad tie mokytojos žodžiai mane šokiravo. Pamenu, kad nuo tada pradėjau galvoti: „Taip, yra daug žmonių, bet man nereikia daug žmonių!“
Džonatanas: Viena mano pažįstama kalbėjo, kad, kai su kuo nors susitikinėja, ji nori pažiūrėti, kaip ji ir tas žmogus seksualiai tinka vienas kitam. Ji davė vieną pavyzdį apie jai patinkantį vaikiną: po suartėjimo ji suprato, kad jie nelabai tinkami vienas kitam, tad jų tolimesni santykiai nesusiklostė. Tą patyrimą ji pateikė kaip argumentą, kuris atrodė gana įtikinantis. Galiausiai jai paaiškinau mananti, kad galima gana gerai pažinti vienas kitą ir kitais būdais, o jei tu jais naudojiesi ir stiprini pasitikėjimą gyvendamas pagal skaistybės įstatymą, tai susituokus bus didesnis tinkamumas.
Ania: Dažniausias mano girdimas argumentas yra toks, kad, kai du žmonės vienas kitą myli, tai daryti yra gerai; suartėjimas tiesiog yra tos meilės išraiška.
Martinas: Kai girdžiu pasiteisinimą „mes mylime vienas kitą“, prisimenu Prezidento Spenserio V. Kimbolo citatą. Kai žmonės mano, kad myli vienas kita, pro duris dažniausiai yra įsėlinęs geidulys.3 Taip dažniausiai nutinka su tais žmonėmis, kurie suartėja prieš santuoką: tai tiesiog geidulys, nors jie ir mano, kad myli vienas kitą. Jeigu jie tikrai vienas kitą mylėtų, tai labiau vienas kitą gerbtų, palaikytų vienas kitą ir suprastų, kad suartėjimas turi vykti tinkamu metu. Asmeniškai aš manau, kad suartėjimas prieš santuoką parodo, kad iš tikrųjų nesugebate padėti vienas kitam tiek, kiek manote, kad padėsite. Jei nesugebate padėti vienas kitam laikytis standartų dabar, tai kaip jūs padėsite vienas kitam vėliau?
Kaili: Kai kurie Dievą netikintys žmonės mano, kad Biblija ir skaistybės įstatymas yra atgyvenę dalykai. Mokykloje turėjau draugų, kurie buvo tiesiog ateistai arba agnostikai, o viena draugė iš tikrųjų netikėjo savo bažnyčios mokymais. Ji tiesiog vadovavosi savo norais ir elgėsi taip, kaip jai atrodė tinkama. Fizinis suartėjimas jai tiesiog buvo savęs patenkinimas, o bet kokie tam trukdantys dalykai – nepageidaujami.
Manau, kad mano draugė nustebo, sužinojusi, kad tikiu Biblija ir Dievo įsakymais, tačiau bandžiau jai paaiškinti, kad įsakymai nėra apribojimai; laikausi jų todėl, kad jie veda mane į laimę. Nors ji su tuo nesutiko, bet mane gerbė, tad likome geromis draugėmis.
Liza: Į visus tokius argumentus galima atsakyti remiantis Evangelijos principais. Kai tiki, kad Dievas yra, kad yra didingesnis planas, kad yra atskaitingumas, kad yra kažkas, kas tave myli ir rūpinasi tavimi, kad kaip Dievo vaikas turi vidinę vertę – tuomet save laikai vertingesniu ir gerbi savo kūną. O kai žmonės šių principų nežino arba jais netiki, tuomet jie dairosi į kitus žmones ar į kitas vietas ir taip bando suvokti savo vertę.
Kokie veiksniai ir pavyzdžiai padėjo jums apsispręsti gyventi pagal skaistybės įstatymą?
Ipolitas: Turėjau kambario draugą, kuris buvo susižadėjęs. Kartą kalbėjomės apie jo artėjančias vestuves, kai kažkas paklausė: „Kokie, tavo manymu, įsipareigojimai padės tau išlikti stipriam?“ Jis atsakė: „Skaistybės įstatymo nesilaikymas galėjo sužlugdyti mūsų santykius. Taigi, nusprendėme nedaryti nieko tokio, ko nenorėtume daryti priešais vyskupą ar tėvus.“ Man tai vis dar daro įtaką.
Džonatanas: Kadangi jau esu jaunas suaugęs narys, tai man lengviau klausytis pranašų ir apmąstyti tai, ką sako Bažnyčios vadovai. Iki tol, manau, daugiausia atsakomybės tenka mūsų tėvams ir šeimoms. Bažnyčia gali informuoti ir visaip kitaip prisidėti, tačiau būtent mano šeimos pavyzdžiai padėjo suprasti, kad Evangelija yra geras dalykas ir kad ji daro mus laimingus.
Liza: Kai augau, artimiausia mano amžiaus Bažnyčios narė gyveno už pusantros valandos kelio, tad mokykloje buvau vienintelė narė. Tačiau esu labai dėkinga savo vadovėms, kurios, nors ir buvau vienintelė, ateidavo į bendras merginų ir vaikinų veiklas; jos visada ateidavo į seminariją; jos visada ateidavo mokyti pamokų – visada. Jos niekada nesakydavo: „Na, kadangi turime tik vieną mokinę, šiandien pamokos nebus.“ Esu tikra, kad daug išmokau, bet geriausiai pamenu tai, kad mano vadovės buvo nuoseklios. Dėl jų turėjau progų pajausti Dvasią.
Manau, kad neįmanoma visiškai atsidėkoti už Šventosios Dvasios dovaną. Nors turėjau tėvus, šeimą ir vadoves, tačiau mokykloje likdavau viena. Bet su manimi būdavo Dvasia. Taigi, jei žmogui kažkas padeda išlaikyti Dvasią, tai tas kažkas padės tam žmogui laikytis skaistybės įstatymo.
Lizi: Man labiausiai padėjo asmeninio liudijimo įgijimas. Jei nesate giliai įsišakniję Evangelijoje, tai nesunku pasukti kitu keliu. Bet jei pradėsite nuo to, kaip sustiprinti savo Evangelijos pamatą, tai visa kita susiklostys.
Ipolitas: Kai nori būti fiziškai stiprus, turi treniruotis, o kai treniruojiesi – matai rezultatus. Jei šį principą pritaikysime dvasiniam gyvenimui, bus aišku, kad turime treniruotis dvasiškai. Dvasiškai treniruotis gali reikšti daug ką: Raštų skaitymą ir darymą viso to, kas padėtų išlaikyti Dvasią. Taip pat turime nusistatyti teisius tikslus ir jų siekti. Tačiau siekdami jų negalime to padaryti vieni. Su mumis turi būti Viešpats. Iš Jo semiamės stiprybės ir Dvasios iššūkiams įveikti. O tada galime vadovautis Prezidento Tomo S. Monsono prašymu:
„Neleiskite, kad jūsų aistros sugriautų jūsų svajones. Atsilaikykite prieš pagundas.
Prisiminkite Mormono Knygos žodžius: „Nelabumas niekada nebuvo laimė.“4
Kreigo Dimondo nuotraukos