Porterio pažadas
Pagal „We Have Great Reason to Rejoice“, Liahona, 2013 m. lapkritis, p. 115–116.
Mirus mano šešurui, šeima susirinko pasveikinti žmonių, atvykusių pagerbti mirusįjį. Kol visą vakarą buvau su šeima ir draugais, dažnai pastebėdavau, kad mūsų 10-metis vaikaitis Porteris stovi šalia mano anytos – jo promočiutės. Kartais jis stovėdavo už jos ir ją stebėjo. Kartą pastebėjau jį laikant jos ranką. Mačiau jį glostant jos rankas, apkabinant ją ir stovint šalia.
Kelias dienas po to nutikimo negalėjau išvyti šio vaizdo iš savo galvos. Jaučiau raginimą parašyti Porteriui elektroninį laišką. Parašiau jam, ką mačiau ir jaučiau. Taip pat priminiau jam apie sandoras, kurias jis sudarė krikšto metu, cituodama šiuos Almos žodžius iš Mozijo 18 skyriaus:
„Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis, ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;
taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt, net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo ir priskaičiuoti prie tų, iš pirmojo prisikėlimo, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą.
[…] Jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu, idant paliudytumėte priešais jį, kad sudarėte sandorą su juo, jog tarnausite jam ir laikysitės jo įsakymų, idant jis gausiau išlietų savo Dvasią ant jūsų?“ (8–10 eilutės.)
Porteriui paaiškinau, kad norintys būti pakrikštyti turi norėti tarnauti Viešpačiui tarnaudami aplinkiniams – visą savo gyvenimą! Rašiau: „Nežinau, ar suvokei tai, bet rodydamas savo meilę prosenelei tu laikeisi sandorų. Sandorų kasdien laikomės būdami malonūs, rodydami meilę ir rūpindamiesi vienas kitu. Tik norėjau, kad žinotum, jog didžiuojuosi, kad esi žmogus, kuris laikosi sandoros! Laikydamasis krikšto metu sudarytos sandoros pasiruoši būti įšventintas į kunigystę. Ši papildoma sandora suteiks tau daugiau galimybių laiminti aplinkinius ir jiems tarnauti, ji padės ruoštis sandoroms, kurias sudarysi šventykloje. Ačiū, kad esi man toks geras pavyzdys! Ačiū, kad parodei man, kaip būti sandoros besilaikančiu žmogumi!“
Porteris atrašė: „Močiute, ačiū už žinutę. Apkabindamas promočiutę nežinojau, kad taip laikausi sandorų, bet širdyje jaučiau šilumą ir jaučiausi tikrai gerai. Žinau, kad tai buvo Šventoji Dvasia mano širdyje.“
Žinodama, kad Porteris suprato, jog „[Dangiškojo Tėvo] Dvasia visada [bus] su [juo]“ (DS 20:77), kai jis laikysis sandorų, taip pat jaučiau šilumą savo širdyje. Šio pažado išsipildymas įmanomas gavus Šventąją Dvasią.