Pionieriai kiekvienoje žemėje
Atsivertimai ir pokyčiai Čilėje
Pirmieji krikštai įvyko 1956 metais. Dabar Bažnyčia Čilėje turi 1 šventyklą, 9 misijas, 74 kuolus ir beveik 600 000 narių.
Per 58 savo istorijos metus Bažnyčios Čilėje nariai parodė sugebėjimą pasikeisti ir sutvarkyti savo gyvenimus pagal pranašų mokymus. Dvasia prisidėjo prie nepaprasto Bažnyčios augimo per pastarąjį pusšimtį metų. Šiandien Čilėje yra beveik 600 000 narių, t. y. beveik kas trisdešimtas čilietis yra Bažnyčios narys.1
Čilę aplanko apaštalas
1851 m. vyresnysis Parlis P. Pratas (1807–1857) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo į Valparaisą atvyko ketindamas įkurti Bažnyčią. Tačiau nei jis, nei jo porininkai nekalbėjo ispaniškai, jie neturėjo pakankamai lėšų, šalyje trūko tikėjimo laisvės, tad jiems nepavyko įkurti Bažnyčios.
Vyresnysis Pratas Prezidentui Brigamui Jangui (1801–1877) rekomendavo: „Reikėtų išversti ir išleisti Mormono Knygą bei kelias nebrangias brošiūras ispanų kalba, po to į tas tautas reikia atsukti raktą per gyvosios kunigijos platinamus skaitinius, tuos skaitinius, kuriuose yra Dievo pažadai, senovės žmonių maldos ir tikėjimas bei Dievo galia ir Dvasia – ir visa tai vardan Izraelio namų atstatymo.“2
Įkuriama Bažnyčia
Nepaisant ankstesnio vyresniojo Prato bandymo, praėjo daugiau nei šimtas metų iki tol, kol Čilėje buvo įkurta nuolatinė Bažnyčia. 1956 metais vyresnieji Džozefas Bentlis ir Verlas Olredas iš Argentinos misijos buvo išsiųsti į Čilę skelbti Evangeliją, nes joje jau buvo mėgaujamasi didesne tikėjimo tolerancija. Santjage jiems padėjo Foteringamų šeima, atsikrausčiusi iš Panamos ir jau kurį laiką laukusi misionierių.
Pirmieji krikštai Čilėje buvo atlikti 1956 m. lapkričio 25 d. vienos Santjago užeigos baseine. Vyresnysis Olredas prisimena: „Į užeigą atvykome dar prieš patekant saulei, surengėme trumpas pamaldas su maldomis ir trumpais pasisakymais. Į vandenį įžengiau kartu su broliu Garsija; jį pakrikštijau pirmąjį, o po to pakrikštijau dar aštuonis žmones. Tai buvo ypatingas įvykis. Tai, ką visi jautėme, yra neužmirštama. […] Šie nariai tapo Bažnyčios Čilėje pionieriais ir manau, kad visi jie liko ištikimi iki pat mirties: Garsijos, Saldanai ir sesuo Lanzaroti.“3
Pašaukiami vadovai
1959 m. vasarį Čilėje apsilankęs Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo akcentavo, kad reikia pradėti ugdyti vietinius vadovus. Vienas pirmųjų tokių vadovų buvo Karlosas Sifuentesas, misijos prezidento Roberto Burtono patarėjas. Vyresnysis Chulijus Charamilas, vėliau tapęs Krašto septyniasdešimties nariu ir šventyklos prezidentu, pasakoja: „Pirmą kartą nuomonę apie brolį Sifuentesą susidariau, kai po savo krikšto buvau pakviestas į kunigijos susirinkimą. Kai susirinkimui prasidėjus prie sakyklos priėjo jis, viskas, ką temačiau, buvo jo nešvarūs, juodi nagai. Galvojau sau: „Kaip šis vyras gali vesti susirinkimą ir būti šalia misijos prezidento, jei jo rankos tokios nešvarios?“ Bet taip maniau, kol jis nepradėjo kalbėti – tada jau viską pamiršau, nes pajutau jo dvasią. Paprastais žodžiais jis mums kalbėjo apie didingus principus. Jis dirbo stambiagabaričių mašinų mechaniku, o šeštadieniais dirbdavo iki vėlumos, tada plaudavosi rankas, tačiau jo taisykloje nebuvo daug higienos reikmenų, tad iki galo visko nenusiplaudavo. Būtent tada ir toje vietoje nusprendžiau neteisti pagal išvaizdą ir vertinti žmones pagal tai, kokie jie iš tikrųjų yra.“4
Stiprinama auganti karta
Praeito amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Bažnyčią Čilėje stiprino ne tik nuolat auganti vietinė vadovybė, bet ir naujos statybos bei švietimo programos. Buvo statomi maldos namai, Bažnyčios mokyklos, seminarijos ir institutai.
1964 metų kovą Čilėje buvo įkurta pirmoji Bažnyčios valdoma pradinė mokykla. Po kurio laiko duris atvėrė dar kelios mokyklos, o mokinių skaičius išaugo daugiau nei iki 2 600. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje ėmė daugėti valstybinių mokyklų, todėl Bažnyčia pranešė uždaranti savo mokyklas Čilėje.
Kalbėdamas apie švietimo programą vyresnysis Eduardas A. Lamartinas, buvęs Krašto Septyniasdešimties narys ir dabartinis patarėjas Bažnyčios Čilėje istorijos klausimais, pastebėjo: „Šios mokyklos Čilėje turėjo didelę įtaką tūkstančių jaunuolių akademiniam ir dvasiniam mokymui bei prisidėjo prie būsimų vadovų ir misionierių paruošimo.“5
Seminarijos ir instituto programos Čilėje pradėjo veikti nuo 1972 metų. Iš pradžių mokiniai mokėsi pagal studijų namie programą ir lankė kassavaitines pamokas. Pamažu pamokos ėmė dažnėti. Šios programos buvo palaiminimas šios šalies jaunuoliams ir padėjo jiems pasiruošti nuolatinių misionierių tarnystei. Vyresnysis Eduardas Ajala, buvęs Septyniasdešimties narys, buvo vienas pirmųjų seminarijos mokytojų, vėliau darbavosi Čilės Bažnyčios švietimo sistemoje. Jis sakė: „Viešpats išsirinko ten buvusius tuometinius jaunuolius, kurių dauguma yra sugrįžę misionieriai ir nuostabūs vadovai, turintys geras šeimas. […] Asmeniškai man seminarija ir institutas buvo lyg išgelbėjimo priemonė šalyje, kurioje tuomet buvo tiek daug nesantaikos, tad esu dėkingas, kad buvau pašauktas dirbti švietimo sistemoje.“6
Pirmasis kuolas
1972 m. lapkričio 19 d. vyresnysis Gordonas B. Hinklis (1910–2008), tuomet tarnavęs Dvylikos Apaštalų Kvorume, įkūrė Čilės Santjago kuolą ir jos prezidentu pašaukė Karlosą Sifuentesą.
Pasiruošimas kuolui parodė tikrąjį šventųjų Čilėje būdą ir ryžtą sekti pranašais. Prieš kelis mėnesius vyresnysis Hinklis jau buvo atvykęs įkurti kuolo. Bet po pokalbių įkūrimas buvo atidėtas. Tuomet dauguma žmonių turėjo finansinių sunkumų ir kai kurie jų sunkiai sugebėjo laikytis dešimtinės įstatymo.
Vyresnysis Hinklis paaiškino: „Kai grįžęs po šešių mėnesių vėl surengiau pokalbius, pamačiau sužydėjusį tikėjimą; jie vėl buvo sąžiningi su Viešpačiu, tad buvo įkurtas kuolas ir nuo tada jie vis augo ir klestėjo.“7
Pionieriai prie sienų
Arikoje, šiauriausiame Čilės mieste, šiandien yra du kuolai. Pasakojimas apie Gledisę ir Chuaną Benavidezus, pirmuosius atsivertusiuosius Arikoje, parodo su kokia dvasia ir dievišku įsikišimu visoje Čilėje buvo statoma Bažnyčia.
Brolis Benavidezas su Bažnyčia susipažino 1961 metais, kai vėjas jam atpūtė kažkokius popiergalius. Jis pasakoja: „Pasirodo, tai buvo lapai iš Reader‘s Digest Selections žurnalo su išsamiu straipsniu apie „mormonus“, jų gyvenimą ir tikėjimą.“
Netrukus po to jis susirgo rimta liga ir jam teko važiuoti gydytis į Santjagą. Jis pasakoja: „Kai būdamas ten susitikau su savo seserimi, sužinojau, kad ji tapo tos Bažnyčios nare. Ji pakvietė mane į ypatingą konferenciją. Kai klausiausi pradžios maldos ir mintimis sekiau jos žodžius pajutau, kaip visą mano kūną apėmė didis džiaugsmas, supratau, kad tai buvo Šventoji Dvasia. Konferencijos pabaigoje misionieriai nusivedė mane paspausti rankos vizituojančiam įgaliotiniui – vyresniajam Ezrai Taftui Bensonui (1899–1994), tuometiniam Dvylikos Kvorumo nariui.
Sugrįžęs į Ariką brolis Benavidezas apie savo patyrimus papasakojo savo merginai Gledisei Aguilarei, kuri dabar yra jo žmona. Po poros dienų Gledisė pamatė šalia jos namų praeinančius du misionierius. Brolis Benavidezas pasakojo: „Mes tučtuojau ėmėme jų ieškoti. 1961 m. liepos 1 d. mes kartu su visa žmonos šeima pasikrikštijome. Šiandien Bažnyčioje yra mūsų vaikų ir vaikaičių. Esu labai dėkingas Viešpačiui už tą vėjo gūsį, į mano rankas atpūtusį informaciją apie Bažnyčią.“8
Išbandymų laikotarpis
Po 1970 metų rinkimų prezidentu tapo Dr. Salvadoras Aljendė, kuris suformavo marksistinę vyriausybę. Bažnyčios nariai ėmė susidurti su sunkumais, nes trūko maisto ir vaistų, prie misionierių buvo dažnai priekabiaujama, o žiniasklaida rodė negatyvų dėmesį.
1973 metais finansinė ir socialinė krizė iššaukė karinį perversmą ir diktatūrą, užsitęsusią iki 1990-ųjų. Nors šiandien Čilės ekonomika klesti, bet tie du dešimtmečiai nariams buvo sunkus laikotarpis. Karinės diktatūros oponentai puldinėdavo maldos namus ir narius, nes jie manė, kad Bažnyčia atstovauja Jungtinių Valstijų vyriausybės interesams. Vyresnysis Ajala, tuometinis kuolo prezidentas, sakė: „Mes susitikdavome su vyriausiais įgaliotiniais, kurie mums sakydavo: „Būkite išmintingi, daug melskitės, elkitės teisiai, kad nariai susirinkimuose nekeltų sambrūzdžių.“9
Nepaisant šalies finansinių negandų ir Čilės visuomenę devintojo dešimtmečio pradžioje suskaldžiusio politinio priešiškumo, Bažnyčia sparčiai augo. Nuo 1970 iki 1985 metų Čilėje narių skaičius išaugo nuo 15 728 iki 169 361.
Santjago šventykla
1980 metais šventieji buvo palaiminti pranešimo, kad Santjage, Čilėje, bus pastatyta šventykla.
Žemės sklypą šventyklai statyti šventinęs Prezidentas Spenseris V. Kimbolas buvo labai silpnas; tačiau jo buvimas parodė jo meilę Pietų Amerikos šventiesiems, su kuriais darbavosi nuo 1959-ųjų. Sesuo Adriana Guera de Sepulveda, tame renginyje vertėjavusi seseriai Kimbol, sakė: „Vos išvydau pranašą, nediduką žmogutį angelišku veidu, ėmiau verkti ir nebežinojau, ką jam pasakyti. Tai buvo pirmas kartas, kai buvau šalia gyvojo pranašo. Regėti Viešpaties kalbėtoją čia žemėje ir mano šalyje buvo kažkas nepaprasto.“10
Šventykla buvo pašventinta 1983 metais, ji tapo antra šventykla Pietų Amerikoje ir pirmąja šventykla ispaniškai kalbančioje šalyje.
Čilėje lankosi vyresnysis Džefris R. Holandas
2002 m. rugpjūtį Pirmoji Prezidentūra paskyrė du Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius prižiūrėti tam tikrus Bažnyčios kraštus: vyresnysis Dalinas H. Ouksas buvo paskirtas prižiūrėti Filipinus, o vyresnysis Džefris R. Holandas – Čilę. Vyresniojo Holando tarnystė ir įtaka Čilėje yra neišmatuojama, jos poveikį jaus ištisos kartos.
Vyresnysis Holandas daugiausia dėmesio skyrė, kad būtų rodomas pavyzdys, kaip vadovauti Viešpaties būdu. Jis padėjo apmokyti naujus vadovus ir prižiūrėjo šimtų apylinkių bei tuzino kuolų reorganizavimus, veiklos nutraukimus ir sujungimus. Šio reorganizavimo ir mokymų reikėjo, nes šalyje Bažnyčia sparčiai augo. Jo vadovavimas padėjo stiprinti padalinius ir paruošti ateičiai Bažnyčią Čilėje.
Be to, vyresnysis Holandas Čilėje užmezgė svarbių ryšių. Vyresnysis Karlosas B. Pratas iš Septyniasdešimties, patarėjas to Krašto prezidentūroje, apie tuos svarbius ryšius pasakojo: „Vyresnysis Holandas užmezgė artimą ryšį su Rikardu Lagosu [Čilės prezidentu] ir jo žmona; kartu jie įgyvendino kelis humanitarinės pagalbos projektus. Vyresnysis Holandas susipažino su apaštališkuoju nuncijumi [aukšto rango katalikų bažnyčios pareigūnu] ir su kitomis svarbiomis Čilės asmenybėmis.“11
Pasitikėjimas ateitimi
Dėl vyresniųjų Parlio P. Prato ir Džefrio R. Holando pastangų, pirmųjų į Santjagą atvykusių misionierių pasiaukojimo, atsidavusių vadovų, kaip antai Karloso Sifuenteso ir kitų pionierių Čilėje, o taip pat dėl per daugiau nei pusšimtį metų šimtų tūkstančių prie Bažnyčios prisijungusių žmonių tikėjimo ir atsidavimo yra išlietas tvirtas Bažnyčios Čilėje pagrindas. Šiandien ši šalis yra vienos šventyklos (paskelbta ir apie kitos šventyklos statybą), misionierių ruošimo centro, 9 misijų ir 74 kuolų namai. Dvasiniame visų žmonių kvietimo ateiti pas Kristų darbe ateitis yra beribė.
Dauguma šio straipsnio nuotraukų spausdinama maloniai sutikus Nestorui Kurbelosui; kairėje viršuje: nuotrauka iš filipefrazao/iStock/Thinkstock; apačioje: nuotrauka iš kavram/iStock/Thinkstock
Mokytojai ir jų ketvirtokai mokinukai prie Bažnyčios finansuojamos mokyklos Colegio A. D. Palmer, apie 1966 m.
Religijos institutas Temuke yra vienas iš 50 tokių institutų Čilėje.
Kairėje: Floros Deker Donaldson nuotrauka; Vyresnysis Melvinas Dž. Balardas, aut. S. V. Ekeris © IRI
1996 m. per Santjage vykusią konferenciją Prezidentas Gordonas B. Hinklis kreipiasi į 48 000 Čilės pastarųjų dienų šventųjų
Reaguodami į 2010 metais įvykusį žemės drebėjimą, Čilės jaunimas, suaugusieji ir „Mormonų pagalbos rankos“ kartu ruošia higienos rinkinukus
iliustracija iš Marcelo Silva/iStock/Thinkstock