Ginti tai, kuo tikime
Gyvename pasaulyje, kuriame daugelis tai, kas bloga, mato kaip gera ir gera – kaip bloga, o mes turime ginti tai, kas gera. Čia pateikiami jaunų suaugusiųjų, kurie gynė tai, kuo tiki, liudijimai. Jie nesiginčijo ir neatsakė piktai ar nemaloniai. Jie parodė „tiek drąs[ą], tiek mandagum[ą]“1 ir todėl sustiprino kitus (žr. 3 Nefio 12:44–45).
Mano brolis atsisakė gerti šampano
Prancūzijoje karinė tarnyba yra privaloma. Mano jaunesnysis 20 metų brolis Loikas nusprendė stoti į rezervo karininkų mokyklą ir tapti leitenantu. Mokslams baigiantis vyko naujų karininkų prisaikdinimo ceremonija. Visi paeiliui turėjo atkartoti pulko devizą. Po to jie turėjo išgerti taurę šampano su rože – praryti viską kartu. Tą tradiciją pradėjo Napoleonas Bonapartas ir nuo to laiko nė vienas karininkas nepraleido tos progos.
Loikas pasakė pulkininkui, kad jo religiniai principai neleidžia jam gerti alkoholio. Po Loiko prašymo padaryti išimtį sekė mirtina tyla. Pulkininkas atsistojo. Užuot privertęs Loiką gerti šampaną, jis pasveikino jį už savo principų laikymąsi nepaisant spaudimo, pasakydamas, kad didžiuojasi priimdamas šį principingą vyrą į savo pulką. Jie pakeitė šampaną ir Loikas dalyvavo priesaikos davimo ceremonijoje.
Pjeras Antjanas, Prancūzija
Mane pakvietė į pašėlusį vakarėlį
Po koledžo aš su savo sese Greise dirbau vienoje kompanijoje kartu su keliais kitais pastarųjų dienų šventaisiais. Mūsų darbdaviai nebuvo Bažnyčios nariai. Kai mano sesuo susižadėjo, viršininkė suplanavo jai netikėtą mergvakarį. Maniau, ji gerbs mūsų standartus, tačiau ji užsakė alkoholio, vyrą šokėją ir gėdingą videofilmą.
Prieš mergvakarį pajutau vidinius Šventosios Dvasios kuždesius, skatinančius mane priminti viršininkei mūsų standartus. Aš suspaudžiau savo Merginų organizacijos medalioną ir prisiminiau, kiek įdėjau pastangų ir kaip aukojausi, kada Merginų organizacijoje vykdžiau savo asmeninio tobulėjimo programą. Meldžiausi, kad būčiau paskatinta tuo metu stovėti truputį labiau pasitempusi. Savo darbdavei žinutėje parašiau tai, kas nedavė man ramybės, manydama, kad ji turbūt įsižeis. Tačiau labiausiai norėjau, kad Dangiškasis Tėvas būtų manimi patenkintas.
Kai prasidėjo vakarėlis, mano viršininkė nekalbėjo su manimi ir net nesišypsojo man. Tačiau ji atšaukė šokėją ir filmą.
Kelias dienas po vakarėlio mano viršininkė nekalbėjo ir nejuokavo kartu su manimi, kaip ji darė iki vakarėlio. Tačiau jaučiausi rami, nes žinojau, kad Dievas buvo patenkintas dėl to, ką padariau. Maždaug po savaitės mano santykiai su viršininke vėl tapo normalūs. Žinau, kad Dievas suminkštino jos širdį ir padėjo jai suvokti, kad aš gyvenau pagal savo įsitikinimus.
Lemi Labitag, Kagajano slėnis, Filipinai
Klasėje girdėjau keiksmažodžius
Kai man buvo maždaug 18 metų, lankiau siuvimo pamokas. Vieną dieną trys merginos maždaug už vieno ar dviejų metrų nuo manęs pradėjo keiktis. Nežinojau, ar turėčiau ignoruoti jas ir išvengti konflikto, ar turėčiau ginti savo standartus ir paprašyti, kad jos liautųsi. Galiausiai kiek įmanoma maloniau pasakiau: „Atsiprašau, gal galėtumėte rinktis žodžius?“
Aukščiausia mergina pažvelgė į mane ir atrėžė: „Kaip norėsim, taip ir kalbėsim.“
Aš pasakiau: „Bet ar jums būtina keiktis? Tai mane iš tiesų įžeidžia.“
Ji atsakė: „Tai nesiklausyk.“
Pradėjau nervintis ir pasakiau: „Sunku nesiklausyti, kai taip garsiai kalbatės.“
Ji atšovė: „Atšok.“
Aš pasidaviau. Nusivyliau tomis merginomis, tačiau dar labiau nusivyliau savimi. Negalėjau patikėti, kad leidau sau kalbėti tokiu tonu. Merginos toliau keikėsi ir dabar jau visos buvome įpykusios.
Nusiraminusi pastebėjau, kad merginoms nesisekė dirbti su siuvimo mašina. Žinojau, kas buvo ne taip, nes anksčiau ir man buvo kilusi tokia problema. Todėl parodžiau joms, kaip tai pataisyti. Pamačiau, kaip pasikeitė aukščiausios merginos veido išraiška. „Ei, – pasakė ji, – mes atsiprašome.“ Negalėjau patikėti – ji atsiprašė! Pasakiau jai: „Aš taip pat atsiprašau. Neturėjau taip supykti.“
Grįžau prie savo siuvimo mašinos ir daugiau nebegirdėjau keiksmažodžių. Tas patyrimas išmokė mane, kad mūsų žodžiai gali nepakeisti kitų žmonių požiūrio, tačiau dažnai tai gali padaryti gerumas ir paslaugumas.
Keitė Paik, Juta, JAV
Gyniau tarnavimą misijoje
Prisijungiau prie Bažnyčios, kai man buvo 19 metų, būdamas antras iš trijų sūnų ir vienintelis pastarųjų dienų šventasis savo šeimoje. Netrukus po krikšto pradėjau jausti troškimą tarnauti misijoje. Po metų man Dvasia pasakė, kad turėčiau vykti. Pasikalbėjau su mama, kuri manė, jog bus negerai, jeigu važiuosiu. Atidėjau tai dar vieniems metams, tačiau troškimas tarnauti manęs nepaliko. Per tuos metus studijavau Raštus, taupiau pinigus, ruošiau dokumentus, praėjau visus medicininius patikrinimus ir – kai jau viskas buvo padaryta – laukiau Viešpaties. Netrukus buvau pašauktas tarnauti Brazilijos Kampinjas misijoje.
Mano tėvai vis dar prieštaravo. Pasninkavau ir atvirai meldžiausi išsakydamas Dangiškajam Tėvui visus savo nuogąstavimus. Paprašiau Jo paliesti mano žemiškų tėvų širdis. Jis tai padarė. Mano nuostabai tėvas dalyvavo mano išleistuvių vakarėlyje, kurį šeštadienį prieš išvykstant man suruošė draugai. Tada pirmadienį tėtis nuvežė mane į oro uostą.
Savo misijoje skelbdamas Evangeliją jaučiau Dievo meilę. Mano mama nesiliovė buvusi mama ir, kai grįžau, ji pirmoji mane apkabino.
Sužinojau, kad tarnavimas misijoje daugiau nei vien pareiga, tai privilegija ir nuostabus augimo ir mokymosi laikas.
Kleisonas Velingtonas Amorimas Brito, Paraibas, Brazilija
Paliudijau apie Dievą
Būdamas geriausio mūsų šalies universiteto pirmakursis jaučiau spaudimą, kad turiu stengtis iš visų jėgų. Prasidėjo persekiojimai ir pradėjau abejoti savo tikėjimu Evangelija, kai daugelis mane mokiusių profesorių dėstė tai, ką jie manė esant „realybe“. Tai paveikė daugelį mano grupės draugų. Tokioje aplinkoje buvo sunku laikytis krisčioniškų vertybių. Norėjau mesti mokslus, bet nusprendžiau geriau pasilikti. Galvojau, kad jeigu tik keletas sugebėjo patekti į šį universitetą ir tarp tų kelių buvo vos keli pastarųjų dienų šventieji, turėčiau pasilikti ir ginti tiesą.
Mano biologijos profesorius, prisiekęs ateistas, dėstė be jokio tikėjimo Aukščiausiuoju Kūrėju. Tačiau kuo daugiau klausiausi, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad yra Aukščiausiasis Kūrėjas – Dievas, mūsų Tėvas, – kuris visa tai sukūrė. Kiti ginčijosi, kad tokia mintis neturi jokios prasmės. Mūsų diskusijos tapo vis intensyvesnės. Nekantravau pakelti ranką ir paaiškinti, kad tikiu Dievą kaip Kūrėją.
Atėjo metas komentarams. Mano universitete buvo normalu, jeigu klausytojai ploja, šaukia ar nušvilpia tuos, kurie pateikia savo mintis. Drąsiai atsistojau ir aiškiai išsakiau prieštaravimą: „Tikėjimas Dievu dabar jums gali neturėti jokios prasmės, tačiau ateis diena, kai visa tai bus jums taip pat prasminga, kaip yra man dabar.“
Nuo to laiko niekada nebūdavau nušvilpiamas, kai gindavau savo įsitikinimus. Nuo tada gilinau teorines žinias, tobulėjau socialiai ir dvasiškai. Pradėjau aktyviai dalyvauti studentų veikloje ir buvau paskirtas į kelias pareigas universitete.
Sužinojau, kad apgynę tiesą bent vieną kartą, stipriai paveiksime savo ateities sprendimus.
Vincas A. Molejanas Jaunesn., Mindanao, Filipinai