Tarnavimas Bažnyčioje
Ačiū jums, broli Džėjau
Autorė gyvena Nevadoje, JAV.
Esu labai dėkinga už visos Bažnyčios nesuskaičiuojamų uolių tarnų dvasią, pasišventimą, pasiruošimą ir meilę.
„Rytoj – sekmadienis“, – tariau savo penkiametei dukrelei, įsitaisiusiai man ant kelių. Jos veide išsiskleidė šypsena.
„Kaip gerai! – tarė ji. – Vadinasi, pamatysiu brolį Džėjų.“
Mano širdis prisipildė dėkingumo. Kokia dėkinga esu už mylintį ir rūpestingą Pradinukų organizacijos mokytoją, po persikraustymo padėjusį mums prisitaikyti prie gyvenimo naujoje apylinkėje. Palikome savo namus Vidurio Vakaruose ir persikraustėme už 2 173 kilometrų, o tai traumavo visą mūsų šeimą, ypač ikimokyklinukę Syzonę. Ji buvo drovi ir baiminosi nepažįstamų situacijų, tad pačią pirmą savaitę bijojo eiti į bažnyčią naujojoje apylinkėje.
Brolis Džėjus, švelnus ir atsidavęs vyriškis, pasitelkęs labai tinkamą humorą ir prieraišumą, pelnė Syzonės pasitikėjimą. Tą pirmąjį sekmadienį jis pasilenkė, suėmė jos rankelę, pažvelgė jai į akis ir tarė: „Nagi, širdele. Tau tikrai bus linksma mūsų pamokėlėse.“
Bėgant savaitėms Syzonė sekmadienio ėmė laukti labiau nei bet kurios kitos savaitės dienos. Vos atvykusi į bažnyčią ji akimis greitu žvilgsniu tarp susirinkusiųjų ieškodavo savo mokytojo. Sveikindamasis jis nusišypsodavo.
Visus tuos metus brolis Džėjus kiekvieną savo mokinį prisimindavo mažomis švenčių ir gimtadienių dovanėlėmis. Artėjo jos gimtadienis, tad kaip patį svarbiausią svečią į savo vakarėlį ji norėjo pakviesti brolį Džėjų.
Ar jis bent suvokė, koks svarbus tapo mūsų mažosios mergytės gyvenime? Ar jis kada suvoks, kaip giliai jo žodžiai ir darbai įstrigo jo penkiamečių Pradinukų organizacijos mokinukų širdyse? Ar jis bent žino, kiek daug man, motinai, reiškė jo buvimas mano dukrelės gyvenime?
Vėliau Syzonė perėjo į brolio Edvardo klasę, kurioje tęsėsi jos nuostabi patirtis Pradinukų organizacijoje. Esu labai dėkinga visiems doriems, gerai pasiruošusiems, nuolankiems vyrams ir moterims, dariusiems teigiamą dvasinę įtaką Syzonės gyvenime.
Visa mūsų šeima buvo palaiminta atsidavusių asmenų, kurie tarnavo mums, kai ėjome dvasinio tobulėjimo keliu. Prisimenu išskirtinį skautų būrio vadą, ypač pakantų kunigų kvorumo patarėją, kantrų seminarijos mokytoją, nepaprastą Merginų organizacijos prezidentūrą ir rūpestingą vyskupą.
Kad ir kokia palaiminta yra mūsų šeima, tačiau žinau, kad tokie mes ne vieni. „Broliu Džėjumi“ gali būti bet kuris žmogus, nes egzistuoja daug atsidavusių brolių ir seserų, kurių tarnavimas palietė daugybę gyvenimų taip pat, kaip ir mūsų. Esame labai dėkingi už jų dvasią, pasišventimą, pasiruošimą ir meilę.
Ačiū jums, nesuskaičiuojamiems uoliems Bažnyčios tarnams, padėjusiems mano šeimai.
Su gimtadieniu!
Nikolajaus Sorokino/Hemera/Thinkstock nuotrauka