Pasipriešinimas mano misijai
Autorius gyvena Manause, Brazilijoje.
Po pokalbio su manimi dėl tarnavimo misijoje kuolo prezidentas pasakė: „Keisti dalykai ims dėtis tavo gyvenime, mėgindami priversti tave persigalvoti.“
Grego Niuboldo iliustracija
Prie Bažnyčios prisijungiau būdamas 15 metų, o po ketverių metų pateikiau prašymą tapti misionieriumi. Per pokalbį kuolo prezidentas pagyrė mane už sprendimą tarnauti Viešpačiui nuolatiniu misionieriumi. Tada tas įkvėptas vadovas pasakė tai, kas ilgam įstrigo mano atmintyje: „Broli, nuo šiol keisti dalykai ims dėtis tavo gyvenime, mėgindami priversti tave persigalvoti dėl sprendimo tarnauti Viešpačiui.“
Kol laukiau savo pašaukimo į misiją, dirbau „Xerox“ įmonėje stažuotoju. Šis darbas teikė man galimybę įsigyti kai kurių misijoje man reikalingų daiktų ir padėti savo mamai apmokėti namų išlaidas. Viskas ėjosi labai gerai.
Deja, tikrai ėmė dėtis „keisti dalykai“. Pirmiausia kažkas užpuolė mano mamą ir ji nuo gautų sužalojimų vos nemirė, bet gerasis Dangiškasis Tėvas stebuklingai išgelbėjo jai gyvybę.
Tuo metu mano mama, dvi jaunesnės seserys ir aš gyvenome nuomojamame name. Gyvenome iš mano pajamų ir nedidelės pašalpos, kuri mamai buvo paskirta po mano tėvo mirties prieš daugelį metų.
Kai kurie žmonės, taip pat ir Bažnyčios nariai, klausdavo: „Ar turėsi drąsos palikti savo motiną tokioje padėtyje ir išvykti į misiją?“ Daugybę kartų girdėdamas šį klausimą, širdyje ėmiau dvejoti.
Vieną dieną paskambino kuolo prezidentas, pasakė, kad atkeliavo mano misijos pašaukimas, ir paprašė manęs tą vakarą atvykti į jo biurą, kad galėtų įteikti tą ilgai lauktą laišką iš Bažnyčios vyriausiosios valdybos. Ta žinia mane privertė ir nerimauti, ir džiaugtis.
Tą pačią dieną mano vadovas darbe pakvietė mane pasikalbėti prieš pietų pertrauką. Kai įėjau į jo biurą, buvau labai draugiškai sutiktas, keletą minučių pasikalbėjome apie mano mokymąsi ir tai, ko išmokau toje įmonėje. Tada tas galingas toje organizacijoje žmogus pasakė tai, apie ką svajojo dauguma žmonių mieste: „Kaip stažuotojas gerai padirbėjai, todėl mes norime tave pasamdyti ir priimti į komandą. Ką manai?“
Tai buvo vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime. Atrodė, kad sekundės trunka amžinybę. Regis, galėjau girdėti žmones, klausiančius manęs, ar tikrai paliksiu savo motiną be finansinės paramos ir išvažiuosiu į misiją.
Vis dėlto atsiminiau tai, ko buvau išmokęs iš Raštų ir Bažnyčios vadovų, ir labai šventu būdu, su nepajudinamu tikrumu suvokiau, jog Dievas nori, kad tarnaučiau Jo Bažnyčios nuolatiniu misionieriumi. Žinojau, kad Jis pasirūpins mano šeima, kad galiu Juo pasikliauti ir kad viskas bus gerai.
Paaiškinau situaciją savo vadovui ir jo atsakymas vis dar skamba mano atmintyje: „Maniau, kad esi nuovokus jaunuolis, o dabar štai prarandi didžiausią progą savo gyvenime.“
Iš visos širdies padėkojau jam už pasiūlymą ir po 28 dienų prisistačiau į misionierių rengimo centrą San Paule, Brazilijoje.
Misijos metu Viešpats rūpinosi mano šeimos poreikiais per draugus Bažnyčioje ir kitais stebuklingais būdais. Mama pasveiko ir atsirado galimybės jai ir mano seserims įsidarbinti.
Kai nusprendžiame tarnauti Viešpačiui, tikrai nutinka „keisti dalykai“. Vis dėlto prie tūkstančių kitų Viešpačiui tarnavusių žmonių liudijimų aš nuolankiai pridedu savąjį, kad misionieriška tarnystė mano gyvenimui padarė didžiulę įtaką.