Mūsų namai, mūsų šeima
Lizočkos širdis
Autorė šiuo metu gyvena Belgijoje.
Iliustravo Ani Henri
Mudu su vyru prie Bažnyčios Rusijoje prisijungėme 1995-ais metais, o po metų buvome užantspauduoti Švedijos Stokholmo šventykloje. Su mumis buvo užantspauduotos dvi mūsų dukrelės. Po dvejų metų buvome palaiminti dar vienos dukrelės – Lizočkos – gimimu. Mūsų gyvenimai klostėsi gerai. Visi buvome laimingi. Praėjus dviem dienoms po gimimo mūsų mažoji ėmė vangiai valgyti. Per mėnesį ji tepriaugo 300 gramų.
Medicinos personalas poliklinikoje ragino ją maitinti dažniau. Mačiau, kad ji nori valgyti, bet negali. Galiausiai mano vyras ją nusivežė į miesto ligoninę. Gydytoja iš karto mums pasakė diagnozę – įgimta širdies yda. Nedirbo vienas jos širdelės vožtuvas, tad dėl sutrikusios kraujotakos plaučiuose apsunko jos kvėpavimas ir maitinimasis.
Ją reikėjo operuoti, tačiau Rusijoje tokias operacijas vaikams atlieka tik nuo dvejų metų amžiaus. Mūsų dukrytei tebuvo mėnuo. Gydytoja jai skyrė gydymą ir paprašė po kurio laiko, jai paūgėjus, atvykti operuotis.
Po mėnesio Lizočkos sveikata dar labiau suprastėjo, tad skubiai ją nuvežėme į ligoninę. Kai važiavome, ją ant rankų laikiau aš. Ji žvelgė į mane pagalbos maldaujančiu žvilgsniu. Jei nebūčiau buvusi Bažnyčios narė, tai nežinau, ką būčiau dariusi. Tačiau mudu su vyru pasikliovėme Viešpačiu ir tvirtai tikėjome, kad viskas bus gerai. Stengiausi ją nuraminti sakydama: „Nieko nebijok, mažute. Dievas mus myli. Jis mums padės, tad viskas bus gerai.“
Galiausiai atvykome. Laikydama ją ant rankų nubėgau į priėmimo skyrių. Lizočka ėmė merktis. Ji vos kvėpavo. Kai gaudydama kvapą gydytojai paaiškinau, kas negerai su dukrele, medicinos personalas paguldė ją į reanimaciją. Gydytoja pasakė, kad jos plaučiai ėmė tinti, tad jie prijungė ją prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Kitą dieną pasikalbėjome su kardiologinio skyriaus vedėju. Jis pasakė: „Esu daręs tokių operacijų, tačiau tik vyresniems vaikams. Kiek jai dabar metukų?“
„Du mėnesiai“, – atsakėme jam.
„Jai jau dabar labai skauda. Ji tokia mažytė, o plaučių tinimas tik dar labiau viską komplikuoja, tad negalime daugiau delsti. Niekada nedariau šios operacijos mažam vaikui. Pasistengsiu padaryti viską, ką tik galiu. Jūs turėsite nupirkti dirbtinį dvigubą vožtuvą, tačiau jis labai brangus – 2 100 dolerių. Operuosime po keturių dienų.“
Ką mums daryti? Nei mes, nei mūsų pažįstami neturėjome tokių pinigų. Tačiau apie mus sužinojo kiti žmonės, dėl kurių dosnumo ir Viešpaties gailestingumo sugebėjome surinkti tiek pinigų. Mano vyras nupirko vožtuvą, kurio reikėjo mūsų vaikelio gyvybei išgelbėti.
Dėl mūsų dukrelės meldėsi ir pasninkavo ne tik mūsų skyriaus broliai ir seserys, bet ir misionieriai bei daug kitų pastarųjų dienų šventųjų mūsų mieste. Jautėme jų palaikymą. Kai operacijos dieną sėdėjome laukiamajame, jautėme Šventąją Dvasią ir mūsų brolių bei seserų maldas. Žinojome, kad jie buvo netoliese! Su mumis dar buvo Dievas, kuris padėjo chirurgams. Jis nepaliko mūsų ir rūpinosi, kad viskas pavyktų.
Iš operacinės išėjęs chirurgas kiek sumišusiu balsu mums pasakė: „Viskas pavyko. Įdėjome vožtuvą. Nežinau kaip, bet mums pasisekė.“ Tačiau mes žinojome, kodėl pasisekė. Jį palaimino Dangiškasis Tėvas.
Lizočka ligoninėje išbuvo dar tris dienas, kol atslūgo jos širdelės ir plaučių tinimas. Jai buvo iki galo atverta krūtinėlė ir pridengta tik plona membrana, tad po kelių dienų ją vėl operavo, kad užvertų krūtinėlę ir organus. Beveik visi daktarai nesitikėjo, kad ji išgyvens. Tačiau mes tikėjome Dangiškuoju Tėvu ir Jo galia, tikėjome, kad jei bus tokia Jo valia, tai ji pasveiks.
Tik Dievas galėjo mums sugrąžinti Lizočką. Ji kasdien taisėsi. Ligoninėje ji praleido dar mėnesį ir dabar yra su mumis namuose.
Dievas yra stebuklų Dievas. Jis girdi mūsų maldas ir ištikus sunkumams Jis mus neša. Išbandymai stiprina mūsų tikėjimą ir moko tikėti, viltis ir mylėti.