Ant vandenų
Autorius gyvena Jutoje, JAV.
Maldavau Viešpatį paimti mano nerimą ir neviltį, tačiau be šių išbandymų nebūčiau galėjęs pasiekti tos „pažadėtosios žemės“, į kurią Jis mane vedė.
Kai baigiau universitetą, maždaug po šešių mėnesių man prasidėjo panikos priepuoliai, nerimo protrūkiai ir depresijos bangos. Net nenutuokiau, iš kur tokie jausmai ateidavo, tačiau jie buvo stiprūs ir sekinantys.
Man sunkiai sekėsi susikaupti. Darbe gavęs naują užduotį imdavau taip nerimauti, kad neįstengdavau ramiai sėdėti. Mintys pradėdavo lakstyti, o širdis trankydavosi taip smarkiai, jog, rodės, ji iššoks man iš krūtinės. Tai tęsėsi ištisas dienas, kasdien grįžęs iš darbo namo tiesiog susmukdavau ant sofos. Net nepajusdavau, kaip prabėgdavo vakaras ir išaušdavo nauja darbo diena.
Šitie jausmai nesiliovė ištisus mėnesius, net kai radau naują darbą ir kreipiausi kvalifikuotos pagalbos.
Kiekvieną rytą eidamas į darbą meldžiau, kad turėčiau jėgų ištverti tą dieną ir sugrįžti į namus pas žmoną ir dukrelę. Savo vargams nemačiau galo ir dažnai norėdavau pasiduoti. Daug dienų meldžiau dangaus pagalbos su ašaromis akyse. Kaip niekad anksčiau su didžiausiu nuoširdumu meldžiau Dangiškojo Tėvo padėti suprasti šį išbandymą ir paimti jį iš manęs.
Nejausdamas Dvasios jausdavausi pasimetęs tamsoje ir neviltyje. Bet kai Dvasia pakylėdavo mane iš nevilties, rasdavau ryžto tęsti – nors ir iki kitos maldos. Dangiškuoju Tėvu ėmiau kliautis ne vien maldų prieš valgį ar prieš miegą metu. Dėl to ėmiau artėti prie Jo.
Blaškomas bangų
To nerimo ir nevilties įkarštyje dar kartą perskaičiau pasakojimą, kaip jareditai plaukė per „didžiąją gelmę“ (Etero 2:25). Galiu tik įsivaizduoti, kokį jie jautė nerimą sėsdami į tas baržas. Jų kelionė galėjo būti labai pragaištinga, tačiau jie žinojo, esą vedami link žemės, kuri bus rinktinė tarp visų kitų žemių (žr. Etero 2:15).
Apie jų kelionę skaitome:
„Viešpats Dievas padarė, kad smarkus vėjas pūstų virš vandenų veido link pažadėtosios žemės; ir taip jie buvo vėjo blaškomi ant bangų.
Ir buvo taip, kad bangos kaip kalnai, griūvančios ant jų, ir taip pat vėjo siautulingumo sukeltos didelės ir siaubingos audros daugybę kartų palaidojo juos jūros gelmėse. […]
Kada juos apgaubdavo daugybė vandenų, jie šaukdavosi Viešpaties ir jis vėl išnešdavo juos į vandenų paviršių.
Ir buvo taip, kad kol jie buvo ant vandenų, vėjas nesiliovė pūtęs link pažadėtosios žemės; ir taip jie buvo vėjo genami pirmyn“ (Etero 6:5–8).
Šios eilutės man tapo labai asmeniškos. Jaučiausi, lyg būčiau savo paties baržoje, į kurią daužėsi nerimo vėtros ir kurią apgaubusios depresijos bangos palaidodavo nevilties gelmėse. Kai būdavau taip apgaubtas ir šaukdavausi Viešpaties, kuriam laikui išnirdavau į paviršių, bet netrukus būdavau vėl palaidojamas.
Dar kartą perskaičiau 8 eilutę: „Vėjas nesiliovė pūtęs link pažadėtosios žemės […] ir taip jie buvo vėjo genami pirmyn“ (kursyvas pridėtas). Tada supratau. Vėjas, kuris sukėlė milžiniškas bangas ir palaidodavo tas baržas, taip pat buvo palaiminimas jareditų kelionėje. Maldavau Dangiškąjį Tėvą nuraminti tuos vėjus ir bangas, tačiau be jų nebūčiau galėjęs pasiekti tos „pažadėtosios žemės“, į kurią Jis mane vedė.
Šios eilutės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Mano nerimas ir depresija tik sustiprino mano pasikliovimą Dangiškuoju Tėvu. Be tų vėjų ir bangų niekada nebūčiau taip pažinęs Dievo, o jareditai nebūtų pasiekę pažadėtosios žemės.
Dabar, praėjus keliems metams nuo šio patyrimo, mano nerimo vėjai nebesmarkauja, o depresijos bangos liovėsi mane laidojusios. Vėtroms sugrįžus aš imu šauktis Viešpaties ir dėkoti už supratimą, kad baržas į pažadėtąją žemę neša ne ramios, o audringos jūros.
Iliustravo Džeris Harstonas