Jis myli jus

Elis Viktorija Veston-Šervud, Arkanzasas, JAV

Per Memfio Tenesio šventyklos pašventinimą sėdėjau celestialinio kambario kampe greta vargonų. Šventyklos pašventinti atvyko Prezidentas Džeimsas E. Faustas (1920–2007), nuo 1995 iki 2007 tarnavęs Pirmojoje Prezidentūroje. Jis kartu su keliais kitais vadovais sėdėjo prie mikrofono. Už jų išsirikiavo vietinis Bažnyčios choras.

Tame chore buvo viena jauna moteris, kurios lankančioji mokytoja buvau aš. Susirinkime meldžiausi, kad ji patirtų tai, dėl ko čia atėjo. Ji buvo man atskleidusi, kad tą dieną į šventyklos pašventinimą atėjo sužinoti, kaip ją vertina Viešpats. Praeityje ji buvo padariusi rimtų nuodėmių ir nors atgailavo, jai vis dar buvo sunku gerai galvoti apie save ir netgi jaustis gerai, kai dainuodavo chore.

Žiūrėjau į prezidentą Faustą manydama, kad jis, kaip Viešpaties atstovas Pirmojoje Prezidentūroje, turėtų sugebėti kažką padaryti. Tačiau, kaip man jam pasakyti ir kaip jis galėtų ką nors padaryti? Po susirinkimo jis turėjo išeiti iš kambario taip, kaip buvo atėjęs, be jokių pasisveikinimų, rankų paspaudimų ar ištartų žodžių. Žinojau, kad jis buvo užsiėmęs ir jo kelionė suplanuota, tačiau vis tiek meldžiausi.

Labai susimąstęs prezidentas Faustas kurį laiką žiūrėjo į mane – jo antakiai buvo suraukti. Kai susirinkimas baigėsi, jo veidą nušvietė laiminga išraiška.

Jis dar kartą pažiūrėjo į mane, o tada staiga atsistojo, pasisuko ir ištiesė ranką kiek galėjo. Jis rodė tiksliai į mano draugę. Tada tvirtai ir garsiai pasakė: „Viešpats myli tave!“

Prezidento Fausto gestas buvo nežymus ir paprastas, tačiau toks galingas, kad jį paskatinti galėjo tik Šventoji Dvasia perduodama jam tai, ko aš negalėjau perduoti. Tie keli žodžiai palaimino mano draugę ir toliau palaiko mano tikėjimą, kad Viešpats žino mūsų gyvenimo smulkmenas ir „kad nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai“ (Almos 37:6).