Išgirdau vaikus

Džoja Kromar, Kalifornija, JAV

Klinikinė depresija – kažkas tokio, su kuo niekada daugiau nenorėjau susidurti. Tačiau maždaug po 12 metų laisvės nuo jos, ji sugrįžo.

Buvau išsigandusi ir nežinojau, ką daryti. Klausiau Dangiškojo Tėvo ir meldžiau stiprybės ištverti šį mano išbandymą. Taip pat meldžiau Jo, kad depresija nesitęstų penkerius metus, kaip tai buvo praeitą kartą.

Mudu su vyru turime tris vaikus, du sūnus ir dukrą, kurie palaimino mus 13 vaikaičių. Žinodama mano neviltį dukra suorganizavo, kad visa šeima vieną dieną pasninkautų ir melstųsi. Visi vaikaičiai nuo 1 iki 10 metų norėjo melstis dėl senelės, o trys, kurie jau buvo pakrikštyti, norėjo pasninkauti. Mane stipriai guodė žinojimas, kad mano vyras, vaikai ir vaikaičiai pasninkaus ir melsis dėl manęs.

Kitą dieną nubudusi pajutau, kad depresija, atrodė, ne tokia stipri. Antrą dieną buvo dar lengviau. Penktą dieną depresijos visai nejaučiau. Tą vakarą, galvodama, kaip įvyko toks stebuklas, sieloje išgirdau balsą man sakantį: „Išgirdau vaikus.“ Dangiškasis Tėvas išgirdo juos dėl jų nekaltumo ir atsakė į jų nuolankias, kupinas tikėjimo ir meilės maldas.

Gelbėtojas mokė:

„Jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.

Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mato 18:3–4).

Aš susisiekiau su savo vaikaičiais ir padėkojau jiems už pasninką ir maldas dėl manęs. Pasakiau jiems, kaip stipriai juos myliu. Taip pat pasakiau, kad Dangiškasis Tėvas išgirdo juos ir atsakė į jų maldas.

Tikiuosi, kad mano vaikaičiai augdami Evangelijoje nepamirš to meto, kada Dangiškasis Tėvas pasakė jų senelei: „Išgirdau vaikus.“ Viliuosi, kad tas potyris sustiprins jų liudijimus ir padės jiems išlikti stipriems Evangelijoje.

Visi vaikaičiai nuo 1 iki 10 metų norėjo melstis dėl senelės, o trys, kurie jau buvo pakrikštyti, norėjo pasninkauti.