Mano malda Šiaurės jūroje

Olafas Torlifas Džensenas, Juta, JAV

Kai buvau 17 metų, mes gyvenome Norvegijos pietuose, Andabelo saloje. Mano tėvas atsivertė į tikėjimą Andabele ir ten, vandenyne, aš buvau pakrikštytas.

Tuo metu buvau žvejys ir mokėjau gerai vairuoti motorlaivius. Tėvas pavedė man prižiūrėti mūsų vandens taksi tarnybą, kurios paslaugomis naudojosi krašto gyventojai.

Vieną 1941 m. dieną mums paskambino daktaras iš šiauriau esančio Flekefjordo. Vienai moteriai, kuri gyveno dviejų valandų plaukiant motorlaiviu atstumu, reikėjo skubios medikų pagalbos. Daktaras Hofmanas paprašė manęs jį nuplukdyti pas ją, tačiau mano tėvai nerimavo dėl Šiaurės jūroje siautėjančios audros. Nutarėme pasimelsti ir paklausti Dangiškojo Tėvo, ką daryti. Gavome atsakymą, kad turėčiau keliauti.

Kai atrišau Trygą, savo 31 pėdos (10 m) ilgio žvejybinį motorlaivį, ir išplaukiau į jūrą, oras visai subjuro, o bangos buvo aukštos. Užsukęs daktaro per fiordą išplaukiau į atvirą jūrą. Turėjome keliauti į vieną bendruomenę truputį šiauriau nuo Listos, Norvegijos uolotame pietiniame krante, kuriame dažnai būdavo audringa ir duždavo laivai.

Vairavau motorlaivį rūke, kol pasiekėme maždaug 40 pėdų (12 m) pločio uolotą įlanką, vedusią link mūsų tikslo. Į įlanką veržėsi ir į uolas daužėsi tokios aukštos bangos, kad negalėjau suvaldyti motorlaivio.

Perrėkdamas stiprų vėją daktaras paklausė: „Ką darysime?“

Atsakiau: „Turime pasimelsti.“

Aš susikaupiau ir pasimeldžiau prašydamas Dangiškojo Tėvo vadovavimo. Vos tik ištariau amen, gavau aiškų atsakymą. Staiga prisiminiau audrą, apie kurią man pasakojo senas žvejys. Jis žvejojo šioje teritorijoje per baisią audrą ir negalėjo pasiekti kranto. Laukdamas, kol audra nurims, jis pastebėjo tam tikrą ateinančių bangų ciklą. Po trijų didelių bangų sekdavo ramus periodas – pakankamai ilgas, kad jis galėtų įplaukti į įlanką.

Daugybę kartų esu žvejojęs toje vietoje, tačiau niekada nesu pastebėjęs bangų ciklo. Vis dėlto priartinau motorlaivį prie įlankos žiočių, kur laukėme ir stebėjome, kada ateis trys didelės bangos. Ir iš tiesų, po jų sekė staigus ramus periodas. Nuvairavau motorlaivį ramiu įlankos vandeniu ir saugiai nuplukdžiau daktarą Hofmaną į krantą. Jis nuskubėjo pas sergančią moterį, o aš tuo tarpu laukiau motorlaivyje dėkodamas Dangiškajam Tėvui už tai, kad atsakė į mano maldą.

Po valandos grįžęs daktaras pasakė: „Mes išgelbėjome jai gyvybę.“

Nusiraminęs dėl tos žinios ir gerėjančio oro, be nuotykių parplukdžiau motorlaivį namo.

Liudiju, kad prireikus pagalbos turime melstis. Žinau, kad Dangiškasis Tėvas atsakys.

Bangos buvo tokios aukštos, kad negalėjau nuplukdyti motorlaivio per įlanką.