Krašto prezidentūros žinia
Šventyklos darbas yra svarbi išgelbėjimo darbo dalis
2011 metų birželį grįžau namo atitarnavęs nuolatinėje Rusijos Novosibirsko misijoje. Misijoje daug ko išmokau ir buvau tikras, kad labai gerai žinau Evangeliją, beveik viską, ką buvo įmanoma žinoti. Buvau įsitikinęs, kad visi pagrindiniai Evangelijos principai man labai aiškūs ir kad apskritai nėra tokio principo, kurio nesuprasčiau. Taip pat žinojau, kad yra kur tobulėti ir kad man reikia dar labiau pasistengti nuodugniau mokantis tų pačių pagrindinių principų. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, šiek tiek klydau.
Grįžęs trejus su puse metų tarnavau įvairiuose Bažnyčios pašaukimuose, įskaitant sekmadieninės mokyklos mokytojo ir patarėjo skyriaus prezidentūroje. Vis dar nuoširdžiai maniau, kad iš tikrųjų beveik tobulai žinau visus pagrindinius Evangelijos principus.
2014 metų žiemą buvau pašauktas tarnauti vienos iš Bažnyčios apylinkių Maskvoje vyskupu. Su kitais Bažnyčios vadovais daug diskutuodavome apie šventyklos ir šeimos istorijos darbą. Visą dėmesį skyrėme tiems Bažnyčios nariams, kurie dėl kokios nors priežasties neturėjo šventyklos rekomendacijos. Dalyvaudamas apylinkės tarybos susirinkimuose, konferencijose ir asmeniškai studijuodamas, aš supratau, kad savo gyvenime neskyriau pakankamai dėmesio šventyklos ir šeimos istorijos darbui.
Diena, kai supratau, kad šventyklos darbas yra būtina išgelbėjimo darbo dalis, tapo vienu iš svarbiausių mano asmeninio tobulėjimo momentų pradžia. Man tapo aišku, kad jei nevykdau šventyklos darbo, aš net trukdau Žemėje kurti Dievo karalystę. Tada pradėjau domėtis, kas mums būtų nutikę, jei nebūtų šventyklos darbo.
Beveik kasdien prisimindavau Doktrinos ir Sandorų 132 skyriaus 8 eilutę („Štai, mano namai yra tvarkos namai, – sako Viešpats Dievas, – o ne sumaišties namai.“).
Principai, apie kuriuos tuo metu pradėjau vis daugiau galvoti, iš tikrųjų buvo susiję su manimi. Štai jie:
Be šventyklos darbo, nebūčiau su Dievu sudaręs sandorų, kurios būtinos norint grįžti pas Jį.
Esu dėkingas Dievui už žinias ir galimybes, kurias Jis man suteikė. Mums tikrai svarbu atminti sandoras, kurias sudarėme su Dievu. Juk net per šventyklos rekomendacijos pokalbį turime atsakyti į klausimą, ar laikomės šventykloje sudarytų sandorų. Norėdami sąžiningai atsakyti į šį klausimą, turime prisiminti, kokias sandoras sudarėme.
Be šventyklos darbo, nebūčiau užantspauduotas su šeima amžinybei.
Man daug svarbiau būti užantspauduotam su savo šeimos nariais ir būti su jais visą amžinybę, nei galiu tai išreikšti žodžiais. Šeima man yra tikras džiaugsmo, laimės ir milžiniškos jėgos šaltinis.
Be šventyklos darbo, mano protėviai būtų likę be apeigų.
Stengiantis tai geriau suprasti, Biblija taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. 1 Petro 3:18 ir 19 eilutės įkvėpė mane daugiau galvoti apie tai, kodėl svarbu dalyvauti šventyklos ir šeimos istorijos darbe (18 eilutė: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas.“ 19 eilutė: „Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms.“).
Apylinkės narių padedamas išmokau, kaip ieškoti protėvių, o tai labai sustiprino mano pasiryžimą lankyti Dievo šventyklą. Tuo metu dažnai mąsčiau apie vienos Bažnyčios giesmės žodžių reikšmę: „Šen, šventieji, į šventyklą.“ Supratau, kad anksčiau nepakankamai stengiausi atlikti savąją darbo dalį, o dabar esu labai dėkingas visiems, padėjusiems kristalizuotis mano požiūriui į šventyklos darbo svarbą.
Iš visos širdies ir sielos norėčiau, kad kiekvienas Bažnyčios narys, be išimties, suvoktų, kad šventyklos darbas yra svarbi išgelbėjimo darbo dalis, be kurios neįmanoma sukurti Dievo karalystės Žemėje.