Elijos dvasia mano neevangelinėje šeimoje
Pasikrikštijau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje būdamas maždaug 19 metų. Tai, kad mano krikštas nekėlė didelių konfliktų šeimoje, man jau buvo stebuklas – juk net vien mintis, kad Dievas gali bendrauti su asmeniu, mano giminaičiams vis dar nesuprantama. Todėl truputį vengiau kalbėti su savo šeimos nariais apie visus sugrąžintosios Evangelijos principus. Visų pirma jaučiau, kad jie turėtų suprasti pagrindinius principus, kurių misionieriai ir nuolatiniai savanoriai moko per pirmas dvi pamokas.
Kai pradėjau daryti šventyklos ir šeimos istorijos darbą, suvokiau, kad man nebus lengva. Jaučiausi šiek tiek nepatogiai ir stengiausi neminėti to darbo savo giminaičiams, nes bijojau jiems paaiškinti šventyklos apeigas už mirusiuosius. Mane dar labiau gąsdino mintis, kad kada nors turėsiu jų prašyti sutikimo apeigoms atlikti.
Tačiau supratau, kad kol mano mamos senelė ir mano tėvo mamos teta dar gyvos, turiu paskubėti. Prieš trejus metus lankydamasis pas savo senelę vos galėjau surinkti reikiamą informaciją apie jos protėvius.
Nebandžiau kalbėtis su savo tėvo mamos teta apie šeimos istoriją: maniau, jog, kadangi gyvename skirtingose šalyse ir galime sau leisti vieni kitiems paskambinti telefonu tik kelioms minutėms (nes tarptautiniai skambučiai labai brangūs, o naudotis internetu per sudėtinga), tiesiog nerealu jos klausinėti apie šeimos istoriją. Pasirodo, labai klydau.
Mano tėvo mamos teta netiki, kad yra Dievas, bet ji daug ką prisimena apie savo protėvius. Kiekvienais metais ji keliauja į kitą kraštą, kad aplankytų savo motinos kapą, ir ji gerai prisimena savo senelius, jų gimimo ir mirties datas, o taip pat kitų giminaičių iš kitų giminės linijų vardus. Kaskart, kai paskambinu jai 2–3 minutėms, iš tiesų sužinau ką nors naujo apie savo protėvius!
Supratau, kad šis darbas jai patinka. Stebiuosi ir labai žaviuosi, kaip stipriai ji gerbia savo protėvius ir saugo informaciją bei pasakojimus apie juos ne todėl, kad tai įsakymas (juk ji netiki, jog yra Dievo duoti įsakymai), bet todėl, kad tai suteikia jai įkvėpimo. Viliuosi, kad ateityje tai taip pat padės jai ateiti pas Kristų ir jai padedant galėsiu pateikti dar daugiau vardų apeigoms šventykloje.
Dalyvaudamas šventyklos ir šeimos istorijos darbe matau, kaip Elijos dvasia veikia kiekvieną, net tuos, kurie netiki į Kristų! Neseniai mano mama pradėjo mokytis sugrąžintosios Evangelijos principų. Jos Evangelijos principų supratimas auga žingsnis po žingsnio. Nors jai trūksta reikiamo tikėjimo, kad suprastų kai kuriuos iš jų, ji daro pažangą. Matau, kaip per pastaruosius šešerius metus Viešpats ruošė mūsų šeimos narius pagal jų dvasinio pasiruošimo lygį. Ir jaučiu, kad atėjo laikas aptarti su ja ir jos mama sutikimą, kurio reikia šventyklos apeigoms atlikti.
Laukiu progos apsilankyti Viešpaties namuose ir suteikti savo protėviams galimybę priimti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Žinau, kad Viešpats padeda mums šiame šventame darbe, jei tik trokštame jį vykdyti.