Vietinių pastarųjų dienų šventųjų balsai
Šventyklos pradeda užpildyti Žemę
Man patinka šventyklos. Man patinka ten grįžti ir vėl pasinerti į ypatingą tenai vyraujančią atmosferą, kurią pradedame jausti dar keliaudami į šventyklą, kai artėjame prie jos. Žinau, kad šventykla yra Viešpaties namai. Ne kartą įsitikinau, kad būdama ten jaučiuosi daug arčiau Viešpaties, tarsi ateičiau aplankyti savo mylinčio tėvo, užuot paskambinusi jam telefonu ar per skaipą.
Ateinu į šventyklą mokytis, prisiminti savo sandorų, daugiau sužinoti apie Kristų, apie savo dangiškuosius namus ir gauti įkvėpimo, kaip gyventi šiais laikais. Ateinu į šventyklą tarnauti, artimiau pažinti savo giminaičių, kurie išėjo anapus uždangos, ir taip pat padėti kitiems patirti ryšio tarp kartų jausmus ir matyti amžinąją perspektyvą.
Ateinu į šventyklą gauti apreiškimų. Dažnai šventykloje gaudavau atsakymus į klausimus, su kuriais ateidavau, o kartais gaudavau atsakymus į klausimus, kurių dar neturėjau laiko užduoti. Viena iš man įsimintiniausių kelionių į šventyklą buvo tada, kai vykau ten tiesiog tarnauti, neturėdama asmeninių prašymų ar klausimų sąrašo. Tuo metu kiekvieną mano tarnystės šventykloje dieną Viešpats pripildydavo mano širdį ypatingų jausmų, kurie padėjo suprasti, ką Jis iš tiesų nori suteikti man ateityje. Tiesą sakant, tuo metu atrodė, kad man to nereikia. Daug apie tai galvojau. Dabar suprantu, kad būtent ta kelionė į šventyklą buvo mano pirmas žingsnis keičiant savo pasaulėžiūrą, o taip pat pirmas žingsnis link pasikeitimų, kurie po to įvyko mano gyvenime, tiksliau, ne mano pirmas žingsnis link artėjančių pasikeitimų, bet link mano gebėjimo juos priimti.
Kiekvienas turime savo klausimų, ištartų ir neištartų, suformuluotų ir nesuformuluotų. Tikrai mūsų Dangiškasis Tėvas pažįsta mus, mūsų širdis, o taip pat žino ir mūsų klausimus. Tikrai Jis gali atsakyti mums mūsų namuose, o kartais – kai einame gatve arba, pavyzdžiui, kai vykstame į darbą. Tačiau mes žinome, kad net pranašai dažnai pasitraukdavo į kalnus, kad kreiptųsi į Viešpatį atsakymų. Ar neturėtume taip pat sekti jų pavyzdžiu?
Šventykla yra ypatinga vieta. Kai stengiamės dažniau lankytis šventykloje, iš tiesų rodome Jam, kad norime dažniau artintis prie Jo. Rodome, kad stengiamės visuomet būti verti Jo akivaizdos. Rodome, kad Jį mylime, nes kai ką nors mylite, tikrai norite būti kuo arčiau to asmens.
Kai išvykau tarnauti nuolatinėje misijoje, gavau patarimą stengtis lankytis šventykloje kuo dažniau. Tarnavau Ukrainos Dnepropetrovsko misijoje dar prieš Kijevo šventyklos pašventinimą, todėl gerai supratau, kad anksčiausiai galėsiu apsilankyti šventykloje pasibaigus mano misijai, po pusantrų metų, arba net vėliau, turint omenyje tai, kad gyvenau Rusijoje. Asmuo, su kuriuo kalbėjausi, tai žinojo, todėl pasakė: „Jei negali fiziškai lankytis šventykloje, turi tai daryti mintyse ir širdyje. Gali apmąstyti apsilankymo šventykloje patyrimą ir prisiminti savo sandoras. Tiesiog skirk laiko, užmerk akis ir įsivaizduok, kad įeini į šventyklą. Ką matai? Ką užuodi? Ką girdi? Kas vyksta tavo širdyje? Pabandyk pajusti šventyklos atmosferą. Pasistenk išlaikyti tai savo sieloje.“
Ir tai iš tiesų padėjo man sunkiomis gyvenimo akimirkomis – tiesiog užmerkdavau akis ir galvodavau apie šventyklos aplinką, meldžiausi ir jaučiau ramybę. Tai tikrai padeda pasijusti arčiau Dievo. Esu dėkinga, kad gyvenu laikais, kai šventyklos pradeda užpildyti Žemę. Laukiu akimirkos, kai Rusijoje bus pastatyta ir lankytojams atidaryta šventykla. Šventyklose yra vykdomas darbas, kuris negali būti atliekamas niekur kitur, ir mes esame palaiminti galimybe jame dalyvauti.