„Pavyzdžio galia“, Liahona, 2023 m. sausis.
Tikėjimo portretai
Pavyzdžio galia
Žinojau, kad vienintelis būdas atvesti savo žmoną į Bažnyčią buvo mano pavyzdys. Kai ėmiau elgtis kitaip, ji pradėjo jausti Dievo Dvasią.
Kodžio Belo nuotrauka
Vieną dieną pakeliui į darbą pamačiau du jaunuolius, kurie gatvėje skelbė Dievo žodį. Jie mane sustabdė ir paklausė, ar noriu daugiau sužinoti apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Tuo metu aš nežinojau, kokia kryptimi juda mano šeima. Neturėjome dvasinio kompaso keliui rasti.
Tą rytą buvau išgėręs, todėl nedaug prisimenu iš to, ką man pasakė misionieriai. Bet jie man davė Mormono Knygą ir brošiūrą apie pranašą Džozefą Smitą kartu su savo telefono numeriu. Tą dieną pradėjau skaityti. Kai skaičiau Mormono Knygą, kažkas paveikė mano sielą ir stebėjausi, kaip 14 metų berniukas galėjo išvysti tokį nuostabų regėjimą.
Ieškojau tiesos, todėl pradėjau susitikinėti su misionieriais. Išklausęs daugumą pamokų žinojau, kad turiu pasikrikštyti. Tačiau artėjant mano krikšto dienai buvo pamoka, kurios man buvo sunku klausytis. Ta pamoka buvo apie Išminties žodį.
Ta pamoka man buvo sunki, nes daug gėriau. Mano darbo aplinka buvo nepalanki. Visi, su kuriais dirbau, gėrė, ir aš su jais. Po darbo dažnai išeidavau išgerti ir grįždavau namo vėlai.
Tačiau misionieriai atliko puikų darbą. Vis dar myliu juos už tai. Jie mokė, jog Dievas nori, kad būtume stiprūs, ir kad Jis davė mums Išminties žodį, kad mus palaimintų. Paklusti šiam įstatymui man buvo tikrai sunku, bet pamažu pradėjau jo laikytis. Prisimenu, kiekvieną dieną skambindavau misionieriams, pranešdavau jiems apie savo pažangą ir sakydavau, kad tą dieną negėriau. Jie labai džiaugėsi mano pažanga.
Jų padedamas pasikrikštijau ir patekau į Jėzaus Kristaus kaimenę. Tą gražią dieną pajutau Dvasią! Bet prie Bažnyčios prisijungiau vienas. Norėjau, kad su manimi būtų mano šeima.
Kai apie Bažnyčią kalbėjau su savo žmona Klirime, iš pradžių ji neklausė. Jos senelis išpažino kitą religiją, ir ji net stebėjosi, kodėl Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia pradėjo veiklą Albanijoje. Žinojau, kad vienintelis būdas ją sudominti Evangelija buvo mano pavyzdys. Per mūsų veiksmus žmonės gali pamatyti, kas iš tikrųjų esame.
Klirimė pastebėjo mano pokyčius, kai atsisakiau alkoholio ir pradėjau anksti grįžti iš darbo namo. Dėl mano pokyčių ji pradėjo jausti Dievo Dvasią, kai pasakojau jai apie Bažnyčią. Negaliu apibūdinti to džiaugsmo, kurį patyriau, kai ji man pasakė, kad vieną dieną taip pat pasikrikštys. Netrukus ji pradėjo lankyti misionierių pamokas, per kurias padėjau misionieriams ją mokyti. Ypač apsidžiaugiau, kai, praėjus šešiems mėnesiams po mano krikšto, ji paskyrė savo krikšto datą.
Po jos ir mūsų dviejų vaikų, kai jiems sukako aštuoneri, krikšto pajutau, kad galime tapti amžina šeima. Tačiau krikštas buvo tik pradžia. Žinojome, kad, norėdami pasiruošti įžengti į šventyklą, turime sekti Dievu iki savo gyvenimo pabaigos, laikytis įsakymų, lankyti bažnyčią, priimti sakramentą, tarnauti pašaukimuose, skaityti Raštus ir daugiau sužinoti apie sandoras ir išgelbėjimo planą.
Diena, kai Vokietijos Frankfurto šventykloje buvome užantspauduoti kaip šeima, buvo dar viena graži diena. Šventykloje geriau supratau mūsų Dievo laimės planą mums ir pajutau Jo meilę.
Vis dar prisimenu pažadus, kuriuos mes su Klirime davėme šventykloje. Kai kas nors nepavyksta arba mums būna sunku, prisimenu tuos pažadus.
Kaip šeima stengiamės gyventi darniai vienas su kitu, nes tai jautėme šventykloje. Kiekvieną kartą, kai galvoju apie šventyklą, jaučiuosi laimingas ir palaimintas. Žinau, kad Dievas yra realus, kad Jis mus myli ir nori, kad būtume laimingi.