„Kur buvai?“, Liahona 2023 m. sausis.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Kur buvai?
Turėjau priimti Dievo tvarkaraštį ir tikslus, mokydamasis mylėti savo močiutę taip, kaip ją myli Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.
Nors močiutė serga, viskas, ką ji daro dėl manęs, yra todėl, kad mane myli.
Autoriaus pateikta nuotrauka
„Kur buvai, mano vaikeli?“ – paklausė močiutė, atsakydama į mano beldimąsi į jos duris. Buvau ką tik grįžęs iš nuolatinės misijos Salvadore. Kai močiutė vėl mane pamatė, jos akys prisipildė džiaugsmo ašarų. Jos rankos buvo minkštos ir šiltos, kai ji apkabino mano kaklą.
Smagiai pasikalbėjome, kai atsakinėjau į jos klausimus apie savo misiją. Kai pasakojau jai apie savo misijos žmones, maistą, sunkų darbą ir stebuklus, mane užplūdo emocijos. Kai baigiau, ji staiga nutilo. Tada ji paklausė: „Kur buvai, mano vaikeli?“
Matyt, ji neklausė. Taigi, mes vėl pradėjome kalbėtis. Vos po 20 minučių ji trečią kartą paklausė: „Kur buvai, mano vaikeli?“
Kažkas buvo negerai. Netrukus sužinojau, kad praėjus maždaug metams po to, kai išvykau į misiją, mano močiutei buvo diagnozuota Alzheimerio liga.
Labai norėjau padėti močiutei. Dvejus metus skelbiau Dievo meilę Jo vaikams. Dabar turėjau galimybę gyventi pagal tuos mokymus. Nors žinojau, kad bus sunku, pasisiūliau persikelti pas ją, kad galėčiau jai padėti.
Pirmi mėnesiai buvo patys sunkiausi. Kaip ir misijoje, kantrybė ir nusivylimo valdymas tapo darbu visu etatu. Ir, kaip savo misijoje, turėjau priimti Dievo tvarkaraštį ir tikslus, mokydamasis mylėti savo močiutę taip, kaip ją myli Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.
Gyvenimas su močiute kartais panašus į gyvenimą su trimis skirtingais žmonėmis. Kartais ji negali pakęsti, kad namuose yra kas nors kitas. Kartais ji nori mano priežiūros ir dėmesio, džiaugiasi, kad ji ne viena. Kartais ji galvoja tik apie tai, kuo pamaitinti ką tik iš misijos grįžusį anūką. „Nedaryk to!“ gali greitai tapti „Kodėl to nedarai?“
Vis dėlto mano močiutė man buvo didelė palaima. Žinau, kad, nors močiutė serga, viskas, ką ji daro dėl manęs, yra todėl, kad mane myli.
Kiekvieną kartą, kai grįžtu namo iš mokyklos ar darbo, girdžiu mieliausius ir nuoširdžiausius močiutės žodžius. Švelniai žvelgdama ji apkabina mane, pabučiuoja skruostus ir meiliai klausia: „Kur buvai, mano vaikeli?