Kai ištinka lėtinė liga

Normanas Č. Hilas

Kasdienių bėdų sprendimas gali padėti mums ugdyti užuojautą, empatiją ir atsparumą.

Prieš mirdama nuo sekinančios ligos, mama dažnai šypsojosi ir sakydavo: „Nė vienas iš mūsų neišeina iš čia gyvas, tad verčiau maksimaliai išnaudokime tai, ką turime.“

Tai būdavo jos geromis dienomis. O jos gyvenime buvo daug gerų dienų.

Tačiau taip pat buvo dienų, kurios nebuvo tokios džiugios. Tomis dienomis ji sakydavo: „Naudokis pasitaikiusia proga ir žiūrėk, ar dar gali padaryti ką nors gero pasaulyje.“

Pasauliniu mastu žmonės gyvena daug ilgiau nei anksčiau.¹ Tačiau nors gyvename ilgiau, taip pat didesnė tikimybė susirgti lėtinėmis ligomis: diabetu, Parkinsono liga, vėžiu, depresija, Alzheimerio liga ir kitomis. Kaip turėtumėte reaguoti, kai užklumpa lėtinė liga?

Judėk pirmyn su tikėjimu

„Priimk muziką, net kai nepataikai į natą“, – sako brolis, priverstas išeiti į invalidumo pensiją, kai žmonai teko grįžti į darbą, kad išlaikytų šeimą. Jis mano, kad pernelyg dažnai užsidedame laimingą veidą, kuris neleidžia mums suvokti savo jausmų ar patobulinti savo požiūrio. „Užuot judėję pirmyn su tikėjimu, stovime laukdami stebuklo arba murmėdami, kai jis neateina“, – sako jis. Jis eina pirmyn klausydamas Raštų ir visuotinės konferencijos bei kalbėdamas su draugais ir šeima telefonu.

„Kiekviena diena gali mane nuliūdinti, – sako sesuo, kurios vyras serga lėtine liga. – Mano vyro sveikata niekada nepagerės. Aš tai priimu. Tačiau visų rutininių, juodų darbų nuobodybė sekina protiškai, fiziškai ir dvasiškai.“ Ji vertina tarnaujančiųjų seserų apsilankymus. „Jų apsilankymai tikrai praskaidrina mano dieną.“

„Kartais mes su žmona ką nors pamirštame ir tampame irzlūs vienas kitam, – sako kitas senstantis brolis. – Jaučiamės nusivylę, kad esame tokie užmaršūs, ir ypač apgailestaujame po to, kai pasakome vienas kitam piktą žodį.“ Jie ėmė užsirašyti pastabas, kad padėtų jiems prisiminti. Jie leidžia vienas kitam nusiraminti prieš kalbėdami. „Ir, – sako jis, – dar geriau supratome, kaip svarbu sakyti „ačiū“ ir „aš tave myliu“.

Kita pagyvenusi pora gyveno iš fiksuotų pajamų, kol vaistų kaina padvigubėjo. Jų poreikius patenkino jų šeimos ir apylinkės nariai. „Iš pradžių mums buvo nepatogu prašyti pagalbos, ypač savo vaikų, – sakė tas brolis. – Tačiau visi norėjo padėti.“

Paveikslo Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis fragmentas, aut. Dž. Kirkas Ričardsas. Kopijuoti draudžiama.

Pasiūlymai ir pastebėjimai

Štai keletas lėtinėmis ligomis sergančių žmonių pasiūlymų ir pastebėjimų:

Tie, kurie kreipiasi į Gelbėtoją, ras viltį. „Maniau, kad niekas negali suprasti, ką išgyvenu, – sako brolis, sergantis lėtinio nuovargio sindromu (CFS). – Tada vieną sekmadienį, priimdamas sakramentą, supratau, kad Gelbėtojas suprato mano kančią. Žinojau, kad artindamasis prie Jo galiu ištverti.“ (Žr. Almos 7:11–12; Doktrinos ir Sandorų 121:8; 122:8.)
Tų, kurie „gerai ištveria“, užuojauta didėja (Doktrinos ir Sandorų 121:8). „Į ką kreipiamės pagalbos ir paguodos sielvarto ir nelaimės dienomis? […] Tai vyrai ir moterys, kurie kentėjo, ir dėl savo patirtų kančių susikrovė atjautos ir užuojautos turtus kaip palaiminimą tiems, kuriems dabar to reikia. Ar jie galėtų tai padaryti, jei patys nebūtų kentėję?“²
Pirma pasirūpinkite šia diena. „Prieš kelerius metus skausmas buvo toks stiprus, kad nežinojau, kaip galėčiau jį ilgiau ištverti. Pradėjau galvoti apie savižudybę“, – sako išsėtine skleroze (IS) serganti sesuo. Ji pateko į ligoninės psichiatrijos skyrių. Per konsultacijas jos devizu tapo ne „ištverti iki galo“ (1 Nefio 22:31), bet veikiau „ištverti iki dienos pabaigos“.
Ugdykite naujus pomėgius ir raskite naujų tarnavimo būdų. Užuot liūdėję dėl to, ko nebegalite, atraskite naujų pomėgių. Sesuo, serganti išsėtine skleroze, pastebėjo, kad negali užsiimti tuo, ką mėgo anksčiau, pavyzdžiui, jodinėti ar žaisti softbolą. Vietoj to ji išmoko kaligrafijos. Dabar ji naudoja savo naujai išvystytą talentą kurdama kaligrafiškai perrašytus Mormono Knygos rankraščius savo šeimai.

Kai lėtinė liga tampa gyvenimo faktu, tai iš tiesų yra iššūkis. Tačiau su tikėjimu, viltimi Kristumi ir troškimu toliau tarnauti kasdienių negandų įveikimas gali padėti mums augti užuojauta, empatija ir atsparumu.

Autorius gyvena Jutos valstijoje, JAV.