Ruoškime savo dvasinę dirvą

Miltonas Kamargo

Pirmasis patarėjas visuotinėje Sekmadieninės mokyklos prezidentūroje

Palyginimas apie sėjėją gali padėti mums pasiruošti šių metų Naujojo Testamento studijoms pagal „Ateik ir sek paskui mane“.

Vienas iš mano mėgstamiausių palyginimų Naujajame Testamente yra palyginimas apie sėjėją, kurį galime rasti Mato 13:3–23 (taip pat žr. Morkaus 4:3–20; Luko 8:5–15). Šiame palyginime būdai, kaip žmonės gauna žodį (sėklą), lyginami su skirtingomis dirvožemio rūšimis. Sužinome, kad kiekvienas dirvožemis turi svarbią savybę – gerą ar blogą.

Dažnai skaitome šį palyginimą ir manome, kad jis apibūdina žmonių norą priimti Evangeliją ir pagal ją gyventi. Nors tai tiesa, manau, kad palyginimas taip pat gali apibūdinti mūsų asmeninę pažangą, augant tikėjimu ir Evangelijos pažinimu. Kitaip tariant, nesame amžinai uždaryti tam tikrame tikėjimo tipe ar lygyje. Tikėjimu ir pastangomis galime pagerinti savo dvasinę dirvą, kad ji duotų gausių vaisių.

Norėčiau kartu su jumis panagrinėti šią mintį, nes ji man padėjo geriau suprasti šį palyginimą. Tikiu, kad ruošiantis Naujojo Testamento pagal „Ateik ir sek paskui mane“ studijoms ateinančiais metais, palyginimo apie sėjėją apžvalga gali padėti mums paruošti savo širdis priimti Evangelijos tiesą.

Evangelijos sėklų priėmimas

Iš palyginimo žinome, kad, kai sėjėjas sėjo,

vieni grūdai nukrito palei kelią, ir paukščiai juos sulesė;
kiti nukrito uolėtoje vietoje; jie greit sudygo, bet saulei patekėjus, daigai išdegė;
kiti nukrito tarp erškėčių ir erškėčiai juos nustelbė;
dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių.

Viešpats paaiškino:

„Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.

Pasėlis uolėtoje vietoje – simbolizuoja žmogų, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.

Tačiau jis be šaknų, nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.

Pasėlis geroje žemėje – tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“ (Mato 13:19–23; kursyvas pridėtas).

Pažvelkime į kiekvieną dirvožemio tipą ir pažiūrėkime, ką galima padaryti, kad jį pagerintume.

Deivido Gryno iliustracijos

Dirva palei kelią

Prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, sakė: „Taigi sėklos, kritusios „prie kelio“ (Morkaus 4:4) nepasiekė mirtingosios dirvos, kurioje būtų galėjusios augti. Jos yra kaip mokymai, kurie pakliuvo į užkietintą, neparuoštą širdį.“¹

Be to, kartais nesuprantame to, ką girdime ar skaitome Raštuose, nes mūsų širdys yra neparuoštos. Ką turėtume daryti, kai taip nutinka?

Galime prašyti, kad mums paaiškintų tie, kurie supranta. Galime paklausti misionierių, sekmadieninės mokyklos mokytojo, kunigystės ar organizacijos vadovo, seminarijos ar instituto mokytojo, tų, kurie mums tarnauja, arba savo tikinčių tėvų ir šeimos narių. Galime studijuoti visuotinės konferencijos kalbas. Programėlėje „Evangelijos biblioteka“ yra daug priemonių, kurios gali padėti mums siekti daugiau supratimo.

Taip pat turėtume melstis ir prašyti Dievo daugiau šviesos. Jei mūsų širdis nuoširdi, ketinimas tikras ir tikime Kristumi, gausime Evangelijos tiesų pažinimą (žr. Moronio 10:4–5). Viešpats pasakė:

„Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.

Nes kiekvienas, kas prašo, gauna; ir kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta“ (3 Nefio 14:7–8).

Dirva uolėtose vietose

Kai kurie žmonės sugrąžintąją Evangeliją girdi per misionierius, jaučia Kristaus meilę, lanko ir džiaugiasi Bažnyčios susirinkimais. Tačiau laikui bėgant gyvenimo sunkumai tęsiasi. Jie pastebi, kad gyvenimas nepavirto nesibaigiančių palaiminimų srautu. Jų tikėjimas mažėja ir jie ima tolti.

Kai kurie patiria „uolėtas vietas“ po to, kai, dalyvaudami susirinkime ar konferencijoje, pajunta įkvėpimą nuo tos akimirkos daryti viską teisingai. Tačiau pirmadienį jie grįžta prie įprastų reikalų. Sunkumai darbe ir toliau vargina. Pagundos atrodo nepaprastai patrauklios. Ir taip jų noras dvasiškai tobulėti mažėja arba išnyksta.

Jiems tenka sunkiu būdu mokytis, kad be gilių dvasinių šaknų, kurios mus laikytų vėjyje, maitintų badmečiais ar gaivintų kaitinant saulei, dvasiškai žūsime.

Kaip pagerinti uolėtą dirvą? Pašalinkime akmenis ir giliau įleiskime savo dvasines šaknis.

Pašalinti akmenis gali būti sudėtinga. Gali prireikti susikurti aplinką, kurioje būtų skatinamas tikėjimas. Gali prireikti įsigyti naujų draugų ir šalintis „visokio blogio“ (1 Tesalonikiečiams 5:22).

Kad turėtume jėgų pašalinti akmenis, mums reikia Gelbėtojo pagalbos. Tai įvyksta, kai priimame Jo siūlomas sandoras. Tai prasideda priimant kvietimą krikštytis. Tai reiškia būti patvirtintam ir priimti Šventosios Dvasios dovaną. Tai reiškia, kad turime priimti visas sandoras, kurių mums dar trūksta, pavyzdžiui, gauti kunigystę ar apsilankyti šventykloje. Tai reiškia lankyti bažnyčią ir atnaujinti sandoras priimant sakramentą kiekvieną savaitę.

Kai ateina išbandymai ir pagundos, galime tvirtai laikytis su Viešpačiu sudarytų sandorų. „Esame tvirtai susieti su Gelbėtoju, kai ištikimai atmename prisiimtus įsipareigojimus ir iš visų jėgų stengiamės gyventi pagal juos“, – sakė vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. – O ta sąsaja su Juo yra dvasinės stiprybės visais mūsų gyvenimo laikotarpiais šaltinis.“²

Dirva tarp erškėčių

Ši dirva tinka augti augalams, taip pat ir erškėčiams. Erškėčiai reiškia rūpesčius, turtus ir gyvenimo malonumus, kurie gali sutrukdyti duoti subrendusį vaisių (žr. Luko 8:14).

Kas nutinka, kai priimame sandoras, bet neiname sandoros keliu? Arba priimame sakramentą neprašydami atleidimo, nes net negalvojame apie savo klaidas. Arba prašome atleidimo, bet atsisakome atleisti kitiems. Arba priimame šventyklos sandoras, bet nepatarnaujame tiems, kuriems to reikia. Arba atmetame progas dalytis Evangelija, nes bijome, kad tai gali atrodyti netinkama ar gėdinga, arba todėl, kad nežinome, ką pasakyti.

Išeitis – gyventi pagal sandorą, kurią sudarėme per krikštą: „gedėti su tais, kurie gedi; […] guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur [bebūtume], net iki mirties“ (Mozijo 18:9).

Piktžoles pašaliname, kai kiekvieną dieną atgailaujame, darydami mažus ar didelius pakeitimus, ir grįžtame į ankštą ir siaurą sandoros kelią.

Atsisakome leisti, kad gyvenimo piktžolės mus užgožtų. Tai darome paversdami savo namus tikėjimo šventovėmis. Mes siekiame to, kas kviečia Dvasios įtaką. Mes atmetame viską, kas atstumia tą įtaką. Ir tarnaujame Dievo karalystėje – savo pašaukimuose, šventykloje, misionieriškame darbe, savo šeimoje.

Gera dirva

Daugelis išgirsta žodį, supranta jį ir leidžia jam augti savo širdyje. Jiems Viešpats sako: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių, o jūsų vaisiai išliktų“ (Jono 15:16). Tokiems žmonėms atsakymas yra eiti pirmyn su tikėjimu ir ištvermingai daryti gera.

Prezidentas Ouksas paklausė: „Ką darome su Gelbėtojo mokymais savo gyvenime?“³ Šiais metais, ruošdamiesi studijuoti Naująjį Testamentą, artinkimės prie Gelbėtojo ir pagerinkime savo dvasinę dirvą, kad galėtume priimti žodį. Tada galėsime duoti vaisių, kurių Jis prašo, priimdami ir atnaujindami sandoras, kurios mus sieja su Juo, tarnaudami Dievui ir mylėdami savo artimus bei eidami pirmyn sandoros keliu, kuris kada nors sugrąžins mus į mūsų dangiškuosius namus.