Dieviško sumanymo radimas mūsų (ne)idealioje šeimoje

Dženet Erikson

Brigamo Jango universiteto Bažnyčios istorijos ir doktrinos katedros docentė

Neturėti idealios šeimos mirtingajame gyvenime gali būti skausminga, bet savo realybe galime pasinaudoti tam, kad priartėtume prie Gelbėtojo.

Paveikslėlis

jauna moteris, svajojanti apie šeimą

Deivido Gryno iliustracijos

Niekas nesukelia gilesnių prasmės, džiaugsmo, ilgesio ir skausmo jausmų, kaip santykiai, kurie yra svarbiausia mūsų mirtingojo gyvenimo patirtis – mūsų šeimos santykiai. Ir, kadangi šie santykiai yra labai svarbūs, mūsų Bažnyčios vadovai buvo įkvėpti surašyti dokumentą „Šeima. Pareiškimas pasauliui“¹. Jo tiesos liudija apie mylintį Tėvą, kuris trokšta, kad pažintume dieviškus principus, vedančius į amžiną šeimos gyvenimo laimę.

Prezidentas Henris B. Airingas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, mokė: „Kadangi mūsų Tėvas myli savo vaikus, jis nepaliks mums spėlioti, kas šiame gyvenime svarbiausia, kur mūsų dėmesys gali atnešti laimę, o abejingumas – liūdesį.“² Tai apima daugybę šventų šeimos vaidmenų, kuriuos galime atlikti šiame gyvenime: dukros ar sūnaus, sesers ar brolio, motinos ar tėvo, tetos ar dėdės, močiutės ar senelio.

Pareiškimo apie šeimą tiesos nušviečia kelią į amžinąjį idealą, kurio daugelis iš mūsų labai trokštame, – tvirtus, laimingus, amžinus šeimos santykius. Bėda ta, kad mes gyvename žemiškoje realybėje. Ir tas atotrūkis tarp realybės ir idealybės gali būti skausmingas. Kartais, užuot žiūrėję į tai kaip į mus vedančią šviesą, pareiškimą apie šeimą galime išgyventi net kaip kandų priminimą, kur mums nepavyksta pasiekti idealo.

Galime trokšti susituokti, bet nematome tokios galimybės.
Galbūt susituokėme ir patyrėme skaudžias skyrybas.
Galime trokšti vaikų, kurių negalime pagimdyti.
Galbūt patyrėme smurtą šeimoje, kuria pasitikėjome.
Galbūt patyrėme didelį skausmą dėl mylimų šeimos narių pasirinkimų.
Galime jaustis susiskaldę, nepaisant visų mūsų pastangų suvienyti savo artimuosius.
Galime net nusivilti neišsipildžiusiais troškimais ir pažadais.

Tiesą sakant, mes visi patirsime sunkumų, skausmą ir liūdesį šeimos gyvenime – vieni labiau nei kiti. Tam tikru mastu mes visi nukrypsime nuo idealių modelių, aprašytų pareiškime apie šeimą.

Mes galime nesuvokti dieviško plano toje realybėje.

Gelbėtojo ieškojimas ir atsidavimas Jam

Kaip vieniša moteris, ilgus metus troškusi santuokos ir vaikų, tikėjau, kad pagrindinis mano gyvenimo tikslas yra siekti šeiminio gyvenimo idealų, išdėstytų pareiškime apie šeimą, ir to norėjau. Vis dėlto, nepaisant nuoširdžiausių pastangų, man nepavyko jų įgyvendinti taip, kaip įsivaizdavau. Tai buvo skausminga kova.

Tuo metu negalėjau matyti stebuklingo darbo, kurį Viešpats padarė mano širdyje per tą kovą.

Žvelgiant atgal, mano neišsipildę troškimai atliko šventą vaidmenį atgręžiant mano širdį į Išpirkėją, kad ieškočiau ramybės ir vadovavimo, kuriuos tik Jis gali suteikti, ir sustiprinčiau pasitikėjimą Jo tobula meile bei įgalinančia galia. Kasdienė malda ir Raštų studijavimas, o ypač visuotinės konferencijos žodžiai tapo vilties ir vadovavimo palaikymo linija. Jaučiausi priversta kreiptis į savo patriarchalinio palaiminimo žodžius – ir kitus kunigystės palaiminimus, kad rasčiau meilę ir nurodymus, kuriuos mano Amžinasis Tėvas davė asmeniškai man.

Kai išliejau savo širdį Viešpačiui, būtent kai buvau gundoma nusigręžti, į mano protą ir širdį atėjo šventi pojūčiai, kurie patikino, kad Jis žino mano padėtį, kad mano gyvenimas turi gražų planą ir kad galiu Juo pasitikėti. Priklausymas mano Išpirkėjui pagal sandorą³ tapo gilios ramybės ir džiaugsmo kanalu, pranokstančiu bet kokius kitus pasitenkinimo ar laimės šaltinius.

Supratau, kad nors tikėjau, kad mano gyvenimo tikslas yra įgyvendinti mano idealios šeimos svajones, Viešpats padarė įmanoma tai, ką vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pavadino pagrindiniu mirtingumo tikslu. Cituodamas karalių Benjaminą, jis paaiškino: „Galbūt pagrindinis tikslas yra […] tapti „šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“; tai pareikalaus, kad taptume kaip „vaikas: klusnus, romus, nuolankus, kantrus, kupinas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga jam uždėti, kaip vaikas paklūsta savo tėvui“.⁴

Gelbėtojo pagalbos ir stiprybės poreikis paskatino mane ieškoti ir patirti Jo širdies nuolaidumą, romumą, nuolankumą, kantrybę ir meilę. Per šį procesą mane pakeitė Jo įgalinanti galia. Ir, tiesą sakant, to aš labiausiai norėjau. Tai, kas atrodė taip neidealu, iš tikrųjų atvėrė kelią gražiausiam idealumui.

Mano draugas ir kolega Ty Mansfildas aprašė panašią tiesą. Būdamas vyras, patiriantis potraukį tai pačiai lyčiai, Ty matė dvasinį augimą, kuris gali įvykti, kai savo gyvenimą įtvirtiname Jėzuje Kristuje ir noriai atiduodame Jam visą savo širdį, leisdami Jam visas sunkias patirtis pašvęsti mūsų labui. Ty tai prasidėjo, kai Dvasia jį pamokė, „kad nepriklausomai nuo to, ar esu susituokęs, esu be galo mylimas ir Dievo priimtas. Mano pareiga buvo toliau kiekvieną dieną gyventi ieškant Dvasios vadovavimo ir juo sekant.“⁵ Ir galiausiai, pasitikėdamas Dievu, Ty sudarė džiaugsmingą, gražią, amžiną santuoką su savo žmona.

Gilesnio ryšio su Gelbėtoju plėtojimas

Aš taip pat pagaliau ištekėjau po to, kai klausiau, ar kada nors tai įvyks. Tačiau nuo to laiko, kai buvau užantspauduota su savo vyru, poreikis būti giliai įsitvirtinusiai Jėzuje Kristuje išliko, o gal net išaugo. Kovodama su nevaisingumu, vėl pradėjau ieškoti Jo ramybės. Nežinojau, kaip šeiminiame gyvenime be vaikų galiu patirti tokį džiaugsmą, kokio tikėjausi. Tačiau net po to, kai mudu su vyru buvome palaiminti dviem vaikais, dažnai sutelkdavau dėmesį į savo, kaip motinos, silpnybes. Nors pagaliau turėjau tai, ko visada norėjau, tam tikra prasme atotrūkis tarp idealybės ir realybės, regis, išaugo.

Šios aplinkybės paskatino mane permąstyti mirtingumo tikslus ir Dievo numatytus procesus, per kuriuos augame. Galbūt gyvenimo tikslas iš tikrųjų nėra sukurti idealią šeimą. Galbūt idealas šiame gyvenime net neegzistuoja. Galbūt šeima yra galimybė tobulėti.

Tiesą sakant, galbūt realybė, kuri atrodo taip skausmingai neideali, iš tikrųjų atitinka šventą tikslą – paskatinti augti, kad iš tikrųjų patirtume idealius santykius. Galbūt galia yra tai, kad didis atotrūkis tarp realybės ir idealybės skatina mus ieškoti glaudesnių santykių su Jėzumi Kristumi, per kuriuos Jis gydo ir pašventina tai, kas atrodo sugedę, ugdydamas išmintį, stiprybę ir meilę. Stebuklingai, tik per Jo malonę ir išpirkimą, galime tapti tokiais žmonėmis, kurių santykiai tokie, kokius siekiame patirti danguje.

Įsitikinau, kad tikrai neįmanomi „tobuli“ šeimos santykiai – bent jau šiame gyvenime. Tačiau sąžiningumas, dorumas ir nuoširdus artumas įmanomas. Tiesą sakant, apsimetinėjimas ar tobulumo tikėjimasis trukdys tikram artumui su Dievu, mūsų šeimomis ir kitais. Kita vertus, kai leidžiame Kristui, mūsų šeimoms ir kitiems mus matyti tokius, kokie iš tiesų esame, taip pat ir visa, kas neidealu, į savo gyvenimą galime pakviesti Jo šventinančią galią. Galime patirti Jo stebuklingą galią sutaikyti tai, kas nesutaikoma, pripildyti mus Jo meilės ir paversti mus esybėmis, palaikančiomis glaudesnius ryšius su Juo ir savo artimaisiais.

Ko gero, švenčiausias pareiškimo apie šeimą tikslas – patikinti mus, kad Jėzaus Kristaus dėka ideali šeima gali būti amžinas kiekvieno iš mūsų likimas.

Kaip mylimi dangiškųjų tėvų sūnūs ir dukterys, mes visi priklausome amžinai šeimai. Mūsų unikali patirtis žemiškajame gyvenime yra esminė dalis mūsų Tėvo plano, skirto padėti mums tobulėti ir „galų gale realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį“ ⁶ – tą gražų šeimos gyvenimą, kurį gyvena Jis, tačiau kuris, regis, skiriasi nuo to idealo, kurį mūsų šeima išgyvena dabar. Kaip pareiškė vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo: „Nedvejodami liudijame, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas numatė ir galiausiai kompensuos visas netektis tų, kurie atsigręš į Jį. Nė vienam nėra lemta gauti mažiau negu visa, ką turi Tėvas paruošęs Savo vaikams.“⁷

Kaip Viešpaties pažadas Jokūbui, išgyvenančiam jo neidealios šeimos sunkumus, taip Jo sandoros santykiai su mumis ramina ir mus: „Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs“ (Pradžios 28:15). Kai seksime Juo, kad ir kaip atrodytų mūsų netobula tikrovė, Jis mūsų nepaliks, kol netapsime tuo, kuo trokštame, amžinai susaistyti didingo džiaugsmo šeimos santykiais.