„Kanaanietės romumas“, Liahona, 2023 m. rugsėjis.
Jėzaus stebuklai
Kanaanietės romumas
Kokia yra tikėjimo ir romumo svarba siekiant mums reikiamų stebuklų?
Kanaanietė, aut. Haroldas Kopingas, „Bridgeman Images“.
Tarp daugybės Jėzaus Kristaus žemiškosios tarnystės pokalbių yra vienas, kurį lengva praleisti, nes jis trumpas ir kartais neteisingai suprantamas – su kanaaniete, kaip aprašyta Mato 15:21–28.
Tačiau turėdami tam tikrą papildomą kontekstą galime sužinoti gražių tiesų apie Jėzaus Kristaus kantrybę ir užuojautą, kai susipažįstame su šia retai minima pavyzdinio tikėjimo ir romumo moterimi.
Kontekstas
Mato 14 skyriuje sužinome, kad Gelbėtojui buvo pranešta apie mirtį Jono Krikštytojo, kuriam, Erodiadai kurstant, buvo nukirsta galva. Sužinojęs apie pusbrolio mirtį Jėzus bandė laivu pasitraukti „į dykvietę, į vienumą“, galbūt gedėti, bet minios žmonių nusekė Jį pėsčiomis (žr. Mato 14:13). Parodydamas didžią užuojautą Kristus praleido dieną su žmonėmis ir netgi padarė vieną iš galingų stebuklų, pamaitindamas daugtūkstantinę minią penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis (žr. Mato 14:15–21).
Tą naktį Gelbėtojas padarė antrą didelį stebuklą. Jis buvo nuėjęs į kalną, nuošaliai nuo savo mokinių, melstis. Jo mokiniai sulipo į laivą, kurį po to Galilėjos ežero viduryje ėmė blaškyti bangos ir vėjas. „Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi“, paskatindamas mokinius pasakyti: „Tikrai Tu esi Dievo Sūnus“ (žr. Mato 14:23–25, 33).
Po to Jėzus iš Galilėjos keliavo į šiaurę, į Tyro ir Sidono pakrantes, kurios dabar yra Libano teritorijoje. Jis neabejotinai ieškojo „poilsio, vienumos ar tinkamos progos pamokyti Dvylika“, bet nesėkmingai.1 Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė Jam: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ (Mato 15:22).
Kanaanietės dukters išgydymas įvyko kažkur tarp Sidono ir Tyro, į šiaurę nuo Galilėjos.
Sidonas (žr. iliustraciją aukščiau). Senovėje komercinė prekyba padarė jį vienu svarbiausių Finikijos miestų.
Tyras (žr. nuotrauką aukščiau). Kitas svarbus komercinis miestas, esantis maždaug už 35 km į pietus nuo Sidono. Savo tarnystės metu apaštalas Paulius aplankė čia esančius Bažnyčios narius (žr. Apaštalų darbų 21:3–7).
Sidono iliustracija, aut. Beilidžas Belogas
Kanaanietė
Nuostabu, kad moteris apskritai prisiartino prie Jėzaus. Ji buvo kanaanietė, kilusi iš „pagonių“, o kanaaniečius žydai laikė ypač prastos reputacijos žmonėmis.2 Tačiau jos tikėjimas Jėzaus Kristaus galia ir meilė dukrai skatino ją prašyti Gelbėtojo pagalbos. Vyresnysis Džeimsas E. Talmeidžas (1862–1933) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino: „Faktas, kad ji kreipėsi į Jėzų kaip Dovydo Sūnų, rodo jos tikėjimą, kad Jis buvo Izraelio Mesijas.“3
Nors apie šią pagonių kilmės motiną žinome labai mažai, galime manyti, kad jos tikėjimas buvo panašus į kitų Naujajame Testamente minimų moterų tikėjimą. Kaip moteris, „serganti kraujoplūdžiu“ (Morkaus 5:25), Marija ir Morta iš Betanijos bei Marija Magdalietė, taip ir ši kanaanietė visiškai pasitikėjo Gelbėtoju. Ji tvirtai ir užtikrintai žinojo, kas Jis yra.
Iš pradžių Jėzus jai neatsakė. Mokiniai ragino Jį pavaryti ją šalin, nes ji jiems trukdė, ir jie suprato, kad ji trukdo Jam, norinčiam ramybės.4
Galiausiai Jėzus atsakė. Paaiškindamas savo ankstesnę tylą, Jis pasakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mato 15:24).
Dėl šio Gelbėtojo pareiškimo dar nuostabiau, kad ši pagonė moteris atėjo ieškoti palaiminimo savo dukrai. Ji nebuvo izraelitė, bet kažkodėl žinojo, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, Karalius. Ir nors Jis aiškiai pasakė, kad Jo misija skirta Izraelio žydams, moteris tikėjo, kad Jis išgydys jos dukrą. Ji nuolankiai puolė Jam po kojų, pripažindama Jo karališką valdžią ir galią (žr. Morkaus 7:25), „Jį pagarbino“ ir vėl tarė: „Viešpatie, padėk man!“ (Mato 15:25).
Romumas ir stebuklai
Atsakydamas, – šiuolaikiniams mokiniams šis atsakymas atrodo griežtas, – Jėzus tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (Mato 15:26). Biblijos tyrinėtojai paaiškino, kad šiame palyginime „vaikai“ reiškia žydus, o „šunyčiai“ – pagonis.
Kitaip tariant, pagrindinė Kristaus pareiga buvo žydams. Jis turėjo maitinti juos – tai yra, pirmiausia Evangeliją duoti jiems, – o tada jie maitins, arba mokys, likusį pasaulį. Vyresnysis Talmeidžas paaiškino: „Žodžius, kad ir kaip šiurkščiai jie skambėtų mums, ji suprato pagal Viešpaties ketinimų dvasią. […] Žinoma, moteris neįsižeidė dėl palyginimo.“5
Vėlgi, šios geros moters atsakymas yra jaudinantis, nuostabus ir nuolankus: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo“ (Mato 15:27).
Ši tikėjimo kupina moteris buvo nesugluminama. Užuot įsižeidus, ji pasirinko tikėti. Jos atsakymas yra vilties išraiška net dėl trupinių. Koks neįtikėtinas tikėjimas, kad trupinėlio nuo Gelbėtojo stalo pakaks įveikti viską, kas vargino jos dukrą. Šis ištikimos motinos atsakymas rodo nuolankumą ir romumą.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kad „romumas yra stiprybė, o ne silpnybė; jis yra aktyvus, o ne pasyvus; drąsus, o ne baikštus“6. Moteris iš Kanaano iš tiesų buvo stipri, veikli ir drąsi, pareikšdama savo tikėjimą, kad užteks net vieno Gelbėtojo galios trupinėlio.
Kanaanietė buvo stipri, veikli ir drąsi, pareikšdama savo tikėjimą, kad užteks net vieno Gelbėtojo galios trupinėlio.
Galiausiai Jėzus Kristus atsakė įgalinančiu ir pažįstamu atsakymu: „O moterie, didis tavo tikėjimas, tebūnie tau, kaip tu nori“. Šį parodymą, kad Viešpats vertina ir apkabina kiekvieną iš mūsų, einantį pas Jį, Šventajame Rašte seka patikinimas, kad „tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mato 15:28).
Ko galime pasimokyti?
Vyresnysis Talmeidžas pakomentavo: „Pagirtinas moters atkaklumas buvo pagrįstas tikėjimu, kuris įveikia akivaizdžias kliūtis ir ištveria net atkalbinėjamas.“7
Tokį tvarų tikėjimą į Jėzų Kristų kaip tik mums patarė plėtoti mūsų mylimas pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Tikėjimas į Jėzų Kristų yra didžiausia galia, kurią galime turėti šiame gyvenime. Tikinčiam viskas įmanoma.“8
Džiaugiuosi kanaaniete, kuri buvo stipri, veikli, drąsi ir atkakli pareikšdama savo tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip Gelbėtoju, Mesiju ir Karaliumi. Ji yra tikėjimo ir romumo, būtinų visiems Jėzaus Kristaus mokiniams, Naujojo Testamento pavyzdys. Neatlyždami, atkakliai siekime tokio tikėjimo į būsimųjų gėrybių vyriausiąjį kunigą (žr. Hebrajams 9:11).