„Empatijos pelnymas ir teikimas“, Liahona, 2023 m. rugsėjis.
Jauni suaugusieji
Empatijos pelnymas ir teikimas
Tobulas Gelbėtojo pavyzdys moko mus stiprinti empatiją ir laiminti kitus.
Kas išeis, jei nedidelį lėktuvą sujungsite su priblokšta mama ir irzliu berniuku? Didelio streso kupina situacija. Sėdėdamas už kelių eilių stebėjau dramą. Ji vyko maždaug taip:
Mažas berniukas: „Aš alkanas!“
Motina: „Na, pažvelkime į mano rankinę ir pažiūrėkime, ką turiu.“
Mažas berniukas: „Neeee!“
Mama: „Bet ar tu ne alkanas?“
Mažas berniukas: „Duok man tai!“
Mama: „Ką tau duoti?“
Mažas berniukas: „Taaaaii!“
Motina: „Mielasis, negaliu tau duoti savo karolių.“
Mažas berniukas: „Aš noooriu!“
Suprantate, ką turiu omenyje. Per kitas 20 minučių motina, bandydama jį nuraminti, naudojo įvairias taktikas: kyšininkavimą, dėmesio nukreipimą, humorą, net vieną ar du švelnius grasinimus. Niekas nepadėjo. „Tai tik trumpas skrydis, – priminiau sau. Jai viskas bus gerai.“
Bet jai nebuvo gerai. Jos stresas augo, ir ji ėmė šluostyti ašaras iš akių kampučių. Nors jos nepažinojau, jaučiau norą jai padėti. Refleksiškai pradėjau melstis už juos abu.
Nebuvau vienintelis keleivis, kentėjęs nuo tos dramos. Kai mamos emocijų įtampa pasiekė aukščiausią tašką, jai padėti atėjo kita keleivė. Ji buvo daug vyresnė moteris, sėdėjusi gretimoje kėdžių eilėje. Spinduliuodama gerumu, ji atsisuko į jauną mamą, tyliai pasakė kelis raminančius žodžius ir paėmė jos ranką. Ir viskas. To pakako.
Šios dvi moterys sėdėjo susikibusios rankomis visą likusį skrydį. Nors tas mažas berniukas toliau smarkiai rėkė, jo motina atrodė visiškai rami. Tai buvo stebuklas.
Empatija ir užuojauta: du mokinystės bruožai
Mūsų šiuolaikiniame žodyne šis stebuklas vadinamas empatija. Empatija yra apibrėžiama kaip gebėjimas įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, pasijusti kito vietoje. Empatija yra šiuolaikinis terminas; Šventuosiuose Raštuose jo nerasite. Tačiau kalbininkai pastebėjo, kad empatija yra glaudžiai susijusi su užuojauta. O terminas užuojauta Šventajame Rašte minimas dažnai.
Empatija yra gebėjimas įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, o užuojauta yra labdaringas veiksmas, kylantis iš šio gebėjimo. Jėzus Kristus rodė ir empatiją, ir užuojautą, kai tarnavo, laimino, gydė ir apmokėjo. Kaip Kristaus mokiniai, turime išmokti patirti empatiją ir užjausti. Tai yra vienas iš mokinystę apibūdinančių bruožų.
Darydama savo nuostabiausią darbą empatija padeda mums suprasti kito žmogaus skausmą, poreikį, baimę ar liūdesį ir į tai atsakyti. Jaunos mamos atveju vyresnė moteris, kuri, matyt, turėjo didžiulę vaikų ir anūkų prižiūrėjimo patirtį, galėjo paguosti, nes pati patyrė panašių sunkumų. Dėl savo patirties ji buvo pasiruošusi veikti kaip guodėja.
Kaip Jėzus Kristus pasiruošė mus guosti? Vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Jėzus žino, kaip padėti mums mūsų sielvartų ir ligų aplinkybėse, nes Jėzus jau nešė mūsų sielvartus ir ligas [žr. Almos 7:11–12]. Jis pažįsta juos asmeniškai; taigi Jo empatija yra įgyta.“1
Kristus Dosniojoje žemėje, aut. Saimonas Djuvis
Kaip įgyti empatiją ir padėti kitiems
Kokius sunkumus patyrėte, kad įgytumėte gebėjimą parodyti empatiją kitiems ir užjausti juos? Ar patyrėte skurdą, prievartą, nežinojimą, ligas, nepriežiūrą, nuodėmę ar sunkumus? Jei taip, tikriausiai iš savo kančių išėjote išmintingesnis, stipresnis ir jautresnis žmogus.
Trumpai tariant, įgijote empatijos. Esate pasiruošę pakeisti tų, kurie kenčia, gyvenimą. Kur pradėti? Turiu du pasiūlymus:
Pirma, stenkitės geriau suvokti kitų kančias. Deja, įmanoma būti kartu su skausmą kenčiančiu žmogumi, tačiau nesuvokti jo kančių. Kaip galime tapti nuovokesni? Jėzaus Kristaus pavyzdys gali mus pamokyti.
Po prisikėlimo aplankęs nefitus Jėzus paaiškino savo doktriną ir mokė juos Evangelijos. Stabtelėjęs Jis pažvelgė į žmones ir pasakė: „Suvokiu, kad esate silpni ir negalite suprasti visų mano žodžių“ (3 Nefio 17:2). Tada Jėzus pasiūlė jiems eiti namo, pailsėti, apmąstyti Jo mokymus ir kitą dieną sugrįžti pailsėjusiems ir pasiruošusiems gauti daugiau (žr. 3 Nefio 17:3).
Istorijos pabaiga, tiesa? Ne visai. Jėzus suvokė dar kai ką, stebėdamas savo pasekėjų veidus:
„Ir buvo taip, kad tai pasakęs, Jėzus vėl apžvelgė minią, ir štai, jie ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į jį, tarsi prašytų jo dar truputėlį su jais pabūti.
Ir jis tarė jiems: „Štai mano vidus pilnas užuojautos jums“ (3 Nefio 17:5–6). Įdėmiai į juos žiūrėdamas, Jis suprato juos vis geriau. Ir tai paskatino Jo gailestingą atsaką.
Puolusiame pasaulyje, pilname puolusių žmonių, mums nereikia labai įtemptai žiūrėti, kad pamatytume ašaras mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų akyse. Bet mes turime žiūrėti. Kaip ir Gelbėtojas, galime matyti žmones per jų poreikių lęšį. O kai matysime, galėsime tarnauti.
Vyresnysis Ulisis Soaresas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pažymėjo, kad sąmoningai „stengdamiesi į savo gyvenimo būdą įtraukti gailestingą požiūrį, kokį parodė Gelbėtojas, tapsime jautresni žmonių poreikiams. Dėl to didesnio jautrumo, nuoširdaus susidomėjimo ir meilės jausmai persmelks kiekvieną mūsų veiksmą.“2
Antra, pasiūlykite tokią pagalbą, kokią esate pasiruošę suteikti. Suvokęs nefitų poreikius Dosniajame mieste Jėzus paragino juos prieiti. Tada jis išgydė jų ligonius ir palaimino jų vaikus. Jis padarė tai, ką galėjo padaryti tik pasaulio Gelbėtojas.
Jūs ir aš taip pat galime pritaikyti savo patirtį ir gebėjimus, kad atitiktų kitų poreikius. Negalime išspręsti visų problemų, bet galime palengvinti naštą tiems, su kurių kančiomis galime susisieti. Gal ir negalėsime pagydyti raupsuotojo, bet galime paguosti ligonius. Galbūt negalėsime ko nors ištraukti iš skurdo, bet galime dalytis taupaus gyvenimo principais, pasidalyti maistu ir paaukoti dosnesnes pasninko atnašas. Gal ir negalime atleisti nuodėmės, bet galime atleisti tiems, kurie mus įžeidė.
Empatijos įgyvendinimas
Kas išeis, jei nedidelį lėktuvą sujungsite su priblokšta mama ir irzliu berniuku? Galimybė išreikšti empatiją ir užuojautą.
Mūsų lėktuvas nusileido, ir jaunoji mama išlipo: rankinis krepšys vienoje rankoje, mažas berniukas kitoje. Paaiškėjo, kad jai reikėjo spėti dar į vieną skrydį ir ji jau vėlavo. Mačiau, kaip ji nerimavo laukdama savo bagažo. Apžvelgiau jos daiktus: vežimėlį, automobilinę kėdutę, lagaminą, rankinį krepšį, sauskelnių krepšį. Jai reikėjo pagalbos. Mano empatija turėjo subręsti iki užuojautos.
Negaišdamas laiko prisistatymams, paėmiau jos daugybę daiktų ir pasakiau: „Paimsiu šiuos. Jūs paimkite sūnų. Bėkite prie savo vartų. Aš seksiu paskui jus.“ Ji dėkingai sutiko, ir mes nuskubėjome per oro uostą. Kai priartėjome prie vartų, pamačiau kitą moterį, maldaujančią oro linijų palydovę palaikyti lėktuvą ant žemės dar kelias minutes. Atbėgome uždusę, bet spėję. Jaunoji mama ir ši moteris apsikabino su džiaugsmo ir palengvėjimo ašaromis prieš lipdamos į lėktuvą.
Šis mažas tarnystės veiksmas nepakeitė pasaulio, bet prasmingai palaimino Dievo vaiko, kuriam reikėjo pagalbos, gyvenimą. Kaip tai padėjo mano naujajai draugei vykti link fizinio tikslo, taip padėjo ir man žengti link dvasinio tikslo. Empatijos ir užuojautos pasirinkimas padėjo man tapti panašesniam į Jėzų Kristų. Ir tai mane nudžiugino.
Nesvarbu, kur esame – darbe ar mokykloje, bažnyčioje ar lėktuve – galime būti empatiški Gelbėtojo atstovai. Kam Gelbėtojas šiandien norėtų, kad parodytumėte užuojautą?