„Išgydyta šventykloje“, Liahona, 2023 m. rugsėjis.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Išgydyta šventykloje
Šventykloje jaučiau stiprų patikinimą, kad Viešpats mane myli ir žino mano vargus.
Autorės pateikta nuotrauka; fone matyti Metju Rajerio nufotografuota Pietų Afrikos Durbano šventykla
Mūsų pirmasis sūnelis gimė negyvas 2017 metais. Likus devyniems mėnesiams iki Pietų Afrikos Durbano šventyklos pašventinimo 2020 metais, mūsų antrasis sūnelis taip pat gimė negyvas.
Tuo metu jaučiausi kaip Senojo Testamento Ona. Ji „labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė“ (1 Samuelio 1:10).
Jaučiausi bejėgė ir pikta, mane vargino nepakeliama kančia. Aš kamavausi emociškai, fiziškai ir dvasiškai. Laikydamasi už geležinės lazdos jaučiausi tarsi laikyčiausi siūlo, kuris pamažu slysta iš rankų. Aš tikrai degiau „vargų krosnyje“ (Izaijo 48:10).
Esu labai dėkinga, kad sulaukiau pagalbos ir išgydymo iš savo šeimos, Raštų ir maldos. Taip pat sulaukiau pagalbos iš konsultantų. Tačiau mano išgijimo kulminacija įvyko šventykloje.
Kai pradėjau tarnauti šventykloje, ėmiau vis labiau prisipildyti šviesos. Ten jaučiausi kaip namie. Taip pat pajutau gilų patikinimą, kad Viešpats mane myli ir žino mano vargus.
Toliau tarnaudama Viešpaties namuose ėmiau kitaip žiūrėti į savo protėvių vardus. Jie nebuvo tik vardai. Pavyzdžiui, supratau, kad viena promotė buvo dukra, mama, močiutė, teta, sesuo, dukterėčia. Jos mirtis turėjo būti sunki patirtis išlikusiems artimiesiems. Tačiau palaiminimai, suteikti šiai promotei šventykloje per šventas apeigas už mirusiuosius, yra didelis ir mielas džiaugsmas, pranokstantis bet kokį skausmą, kurį galėjo pajusti jos gyvi giminaičiai jai mirus.
Šis supratimas palaimino mane, kai galvojau apie mūsų brangius berniukus, amžinąją mūsų dvasios prigimtį ir Dangiškojo Tėvo sukurtą išgelbėjimo planą. Mano berniukų netektis skatina mane iš visų jėgų stengtis gyventi pagal Evangeliją.
Kai kurios dienos vis dar sunkesnės nei kitos. Tačiau sandoros pažadų laikymasis palengvina tas dienas.
Pasinaudosiu prezidento Raselo M. Nelsono žodžiais: „Labai ilgimės savo [sūnų]. Tačiau dėl sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos nesijaudiname dėl [jų]. Toliau gerbdami savo sandoras su Dievu, gyvename vildamiesi, kad vėl būsime drauge su [jais].“1