„Norėčiau, kad atmintumėte“, Liahona, 2023 m. rugsėjis.
„Norėčiau, kad atmintumėte“
Mozijo 5:12
Kiekvienas iš mūsų gavo asmeninius priminimus apie Kristų. Žiūrėkime į juos ir prisiminkime Jį.
Paveikslo Kristus ir turtingas jaunas valdininkas fragmentas, aut. Hainrichas Hofmanas
Mūsų žemiškosios patirties dalis yra ne tik užmaršties šydas, bet ir užmaršties būsena. Užmaršties šydas verčia mus pamiršti įvykius ir tiesas, patirtus ikimirtingojoje būsenoje. Mūsų užmaršties būsena verčia mus užsimiršti ir nuklysti nuo tiesų, kurių išmokome ar iš naujo išmokome šiame gyvenime. Jei neįveiksime savo puolusios užmaršumo būsenos, natūraliai tapsime „greiti daryti nedorybę, bet lėti prisiminti Viešpatį savo Dievą“ (1 Nefio 17:45).
Kristaus priminimai
Su kiekvienu įsakymu Dievas pažada paruošti mums kelią, kad galėtume atlikti tai, ką Jis įsako (žr. 1 Nefio 3:7). Kad galėtume paklusti Jo įsakymui atminti, Viešpats paruošė priminimus.
Iš tiesų, viskas yra sukurta ir sutverta taip, kad liudytų ir primintų mums apie Kristų (žr. Mozės 6:63; taip pat žr. Almos 30:44). Pavyzdžiui, manoma, kad prisimename Jį, „kai per miškus, laukus plačius keliauju ir mielą paukščių čiulbesį girdžiu“1. Net akmenys gali šaukti liudydami ir primindami apie Jėzų (žr. Luko 19:40). Tiesą sakant, visa žemė, tiek garsais, tiek vaizdais, didingai liudija ir nuostabiai primena apie savo Kūrėją.
Iš pažiūros atsitiktinius priminimus visoje kūrinijoje papildo formalesni priminimai, kuriuos randame šventose apeigose. Abinadis mokė, kad senovės Izraeliui buvo duotos griežtos apeigos, kurias turėjo atlikinėti, „kad gyventų prisimindami Dievą ir savo pareigą Jam“ (Mozijo 13:30). Šiuolaikiniai pranašai mokė to paties. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) pareiškė: „Manau, kad nebūtų nė vieno atsimetėlio, nebūtų nė vieno nusikaltimo, jei žmonės prisimintų, tikrai prisimintų, ką jie įsipareigojo prie vandens krašto, prie sakramento stalo ir šventykloje.“2
Kristaus Apmokėjimas yra visuotinis ir individualus. Taip pat ir Jo priminimai. Taigi, be visiems siūlomų vienodų apeigų, Jis mums duoda įvairių ir asmeninių priminimų apie save. Pavyzdžiui, paprastas purvas greičiausiai nepaskatins daugelio žmonių prisiminti Jėzaus ar susigraudinti nuo emocijų ir dėkingumo Jam. Tačiau žmogus, kuris atgavo regėjimą, kai Jėzus purvu patepė jam akis, tikriausiai su meile prisimindavo Jėzų kiekvieną kartą, kai žiūrėdavo į purvą! (žr. Jono 9:6–7). Taip pat vargu ar Naamanas kada nors galėjo žiūrėti į upę, ypač Jordaną, negalvodamas apie Viešpatį, kuris jį ten išgydė (žr. 2 Karalių 5:1–15). Kiekvienas iš mūsų gavome vieną ar daugiau asmeninių priminimų apie Kristų. Žiūrėkime į juos ir prisiminkime Jį.
Liudijimas apie Kristų
Metraščiai ir istorijos yra papildomi dalykai, kuriuos Viešpats paruošė, kad padėtų mums paklusti Jo įsakymui prisiminti. Raštuose – metraščiuose apie Dievo elgseną su savo vaikais – dažnai kalbama apie liudijimą apie Jį (žr. 2 Korintiečiams 8:3; 1 Jono 5:7; 1 Nefio 10:10; 12:7; Doktrinos ir Sandorų 109:31; 112:4).
Šventieji metraščiai, įskaitant asmeninius dienoraščius, padeda mums liudyti. Šventos dvasinės akimirkos yra dovanos, kurių, dabar manome, niekada nepamiršime. Tačiau, dėl mūsų užmaršties būsenos, net švenčiausi išgyvenimai laikui bėgant išblėsta. Dienoraščio įrašas, nuotrauka ar įrašas gali padėti mums ne tik prisiminti šventas akimirkas, bet ir susigrąžinti emocijas bei dvasią, kurias jautėme. Todėl nenuostabu, kad pirmasis įsakymas po to, kai Bažnyčia buvo suorganizuota šiuo Evangelijos laikotarpiu, buvo: „Jūs vesite metraštį“ (Doktrinos ir Sandorų 21:1). Tinkamai vedami metraščiai praplečia mūsų atmintį, gali mus įtikinti dėl mūsų klaidų ir atvesti pas Dievą (žr. Almos 37:8).
Galiausiai, žinoma, galime liudyti tiesą, nes gavome tiesos liudijimą iš Šventosios Dvasios, kuri yra „dangaus liudijimas“ (Mozės 6:61). Atlikdama šį vaidmenį Šventoji Dvasia įrašo tiesą „gyvų širdžių plokštėse“ (2 Korintiečiams 3:3). Ji padeda mums prisiminti Kristų ir viską, ko Jis mus išmokė (žr. Jono 14:26).
Ryšys tarp Jėzaus, metraščių, Šventosios Dvasios ir prisiminimo parodytas Moronio 10:3–5. Mums pažadėta, kad jei Mormono Knygą, šventą metraštį, skaitysime prisiminimo dvasioje ir nuoširdžiai, su tikru ketinimu ir tikėdami Kristų, prašysime Dievą Kristaus vardu, Šventoji Dvasia apreikš mums šio metraščio tikrumą. Ir jei šis konkretus metraštis yra teisingas, tada Jėzus yra Kristus.
Alma, kelkis, aut. Volteris Reinas
Nepamirškite, kad būtumėte išgelbėti
Jėzaus prisiminimas veda į išpirkimą ir išgelbėjimą. Apsvarstykite prisiminimo svarbą jaunojo Almos išgelbėjimui. Almai pasirodęs angelas jam įsakė: „Daugiau nebandyk sunaikinti bažnyčios.“ Tačiau dar prieš tai įsakydamas angelas pareiškė: „Prisimink savo tėvų nelaisvę […] ir atsimink, kokių didžių dalykų [Kristus] padarė jiems; nes jie buvo vergijoje, ir Jis […] juos išvadavo“ (Mozijo 27:16; kursyvas pridėtas).
Angelo priesakas prisiminti nebuvo vien išmintingas universalus nurodymas. Almai tai buvo konkretus paskatinimas, meili užuomina, kaip jis galėtų išgyventi tą beveik mirtiną patirtį.
Po maždaug dvidešimties metų Alma dramatiškai išsamiai papasakojo sūnui Helamanui, ką išgyveno, kai tris dienas gulėjo paralyžiuotas ir be žado, „atgailaudamas kone iki mirties“ (Mozijo 27:28). Angelui pasitraukus, Alma prisiminė, tai gerai; bet jis galėjo prisiminti tik savo nuodėmes.
„Buvau kankinamas amžinos kankynės, – prisiminė Alma. – […] Taip, aš prisiminiau visas savo nuodėmes ir nedorybes, dėl kurių buvau kankinamas pragaro kančiomis“ (Almos 36:12–13). Mintis, kad reikės stoti prieš Dievą Almą apėmė tokiu „neapsakomu siaubu“, kad jis norėjo to išvengti ne tik numirdamas, bet būdamas „sunaikintas tiek siela, tiek ir kūnu“ (Almos 36:14–15).
Čia turėtume stabtelėti ir suprasti: Alma ne tik sumokėjo siaubingą trijų dienų bausmę, kuri buvo iš anksto nustatyta kaip tinkama jo nuodėmių pasekmė. Ne, pirmąsias tris dienas jis buvo „aprištas amžinomis mirties grandinėmis“ (Almos 36:18; kursyvas pridėtas).
Be abejo, jis būtų išbuvęs šioje siaubingoje būsenoje ilgiau nei tris dienas – neribotą laiką – jei ne faktas, kad jis, laimei, kažkaip iš kažkur prisiminė, kad jo tėvas pranašavo „apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių“. Tada jis pasakė:
„Dabar, kada mano protas pasigavo šitą mintį, aš šaukiau savo širdyje: O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, kuris esu karčiojoje tulžyje ir aprištas amžinomis mirties grandinėmis.
Ir dabar pagalvojęs apie tai, aš jau nebegalėjau prisiminti savo skausmų; taip, aš jau nebebuvau akėjamas savo nuodėmių prisiminimu“ (Almos 36:17–19).
Alma įvykdė angelo įsakymą prisiminti. Jis prisiminė Jėzų. Ir kaip Jėzus išlaisvino Almos tėvus iš nelaisvės, taip Jis išlaisvino Almą.
Koks švelnus gailestingumas ir galingas išgelbėjimas! Koks stulbinantis širdies ir proto pasikeitimas! Alma, kuris vos prieš kelias akimirkas norėjo bėgti nuo Dievo akivaizdos išnykdamas, dabar regėjo Dievą ir Jo šventuosius angelus ir troško būti ten (žr. Almos 36:22).
Šią stebuklingą permainą paskatino paprastas prisiminimas. Almos patirtis suteikia tiesioginę prasmę paskutiniams karaliaus Benjamino pamokslo žodžiams: „Ir dabar, o žmogau, atmink ir nepražūk“ (Mozijo 4:30).
Jis mus prisimena
Kai stengiamės visada prisiminti Jėzų, svarbu nepamiršti, kad Jis visada mus prisimena. Jis įrašė mus į savo rankų delnus (žr. Izaijo 49:16). Pagalvokite apie tai – geranoriškasis Jėzus mūsų nepamirš, negali pamiršti, tačiau Jis taip lengvai ir noriai pamiršta mūsų nuodėmes, kurios Jį taip sužalojo.
Tai verta atminti.