„Dėkinga galėdama „Jo klausyti“, Liahona, 2023 m. rugsėjis.
Dėkinga galėdama „Jo klausyti“
Man sunku girdėti bažnyčioje, bet ši Naujojo Testamento istorija padėjo man pažvelgti į savo situaciją kitaip.
Didžiąją savo gyvenimo dalį stipriai neprigirdžiu ir galiu suprasti tik apie 20 procentų to, kas sakoma sakykloje per daugumą Bažnyčios susirinkimų. Retkarčiais dėl kurtumo jaučiuosi vieniša ir atskirta, pavyzdžiui, kai susirinkusieji juokiasi iš kalbėtojo humoristinės pastabos, o aš ne, nes jos negirdėjau. Ir ne aš viena. Vyresni apylinkės nariai man pasisakė, kad ir jiems sunku girdėti.
Kartais, kai sakramento susirinkime sunkiai suprasdavau tyliakalbį kalbėtoją arba kai Sekmadieninės mokyklos mokytojas pareikšdavo, kad nereikia naudoti mikrofono, nes visi girdi, susimąstydavau, kodėl iš viso einu į bažnyčią, kai girdžiu tiek mažai. Ar ne geriau, jei laiką praleisčiau namuose, skaitydama pamokas pagal „Ateik ir sek paskui mane“ ar studijuodama Raštus?
Vis dėlto norėjau būti paklusni, tad ir toliau su šeima ateidavau, kad atnaujinčiau krikšto sandoras ir prisiminčiau Gelbėtoją priimdama sakramentą. Visada buvo palaima jausti Dvasią, ir aš visada jaučiausi ugdoma to, ką išgirsdavau.
Vieną sekmadienį sakramento susirinkime kalbėjo aukštasis tarėjas, turintis aiškų išlavintą balsą, dėl kurio buvo lengviau girdėti. Jis aptarė Naujojo Testamento istoriją apie moterį, kuri 12 metų sirgo kraujoplūdžiu ir tikėjo, kad gali būti išgydyta, jei tik ištiestų ranką ir paliestų praeinančio Jėzaus apsiaustą (žr. Luko 8:43–48).
Po to kalbėtojas pateikė skaudžią mane sukrėtusią įžvalgą, paaiškindamas, kad dėl savo būklės ši moteris būtų laikoma nešvaria ir greičiausiai jai nebūtų leista lankytis bažnyčioje. 12 metų!
To pasekmės man užgniaužė kvapą. Nors ir sirgo, ši moteris tikriausiai nesijautė taip blogai, kad negalėtų bent retkarčiais lankytis bažnyčioje. Tačiau dėl to meto socialinių papročių jai nebuvo leista lankytis. Koks baisus išbandymas tikinčiam žmogui!
Kai pagalvojau, kokią širdgėlą ji turėjo jausti dėl to, kad jai buvo uždrausta garbinti Dievą su bendratikiais dėl savo fizinės būklės, – o jos ji negalėjo kontroliuoti, – Dvasia atvėrė man akis, kaip jos padėtis palyginama su manąja. Man buvo duota suprasti, kad nors aš negaliu būti visateisė dalyvė, bent jau turiu privilegiją lankytis bažnyčioje ir girdėti tai, ką galiu išgirsti. Ši moteris neturėjo tokio pasirinkimo. Susigėdau dėl tų atvejų, kai pagalvodavau likti namuose.
Akimirksniu Dievas prabilo į mano širdį, leisdamas suprasti, kad Jis nenori, kad jausčiausi kalta. Jis norėjo, kad jausčiausi dėkinga – dėkinga už privilegiją lankyti bažnyčią ir būti stiprinama bendravimo su ištikimais Kristaus mokiniais. Nors negalėjau girdėti visko, kai kuriuos dalykus supratau – ir kiekvienas iš jų palaimino mano gyvenimą. Taip pat buvo ypatingų akimirkų, kai Dvasia man padėjo suprasti tai, ko negirdėjau.
Jaučiausi dėkinga už laisvę garbinti Dievą ir mėgautis lankymosi Jo namuose palaimomis. Dvasia man paliudijo, kad man daug, daug geriau būti Bažnyčios susirinkimuose, priimti sakramentą ir mokytis to, ką galiu, nei visai nesilankyti.
Tą dieną mano požiūris pasikeitė. Užuot liūdėjusi dėl mano ribotumo, širdis prisipildė ramybės, ir aš nusprendžiau sutelkti dėmesį į bažnyčios lankymo palaimas. Nusprendžiau nuoširdžiai stengtis būti dėkinga už tai, ką galiu išgirsti, užuot liūdėjusi dėl to, ko negaliu.
Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Būti dėkingiems sielvarto metu nereiškia, kad esame patenkinti esamomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad tikėjimo akimis žvelgiame toliau savo dabartinių sunkumų.“1 Moteris, kuri ištiesė ranką, kad paliestų Jėzaus apsiaustą, man buvo nuostabus priminimas, kad man reikia pakankamai tikėti Viešpatį, kad matyčiau toliau savo apribojimų, ir pakankamai pasitikėti Dievu, kad žinočiau, jog Jis palaimins mane, kad pakilčiau virš savo fizinių apribojimų.
Gyvenime pasitaiko įvairiausių iššūkių, kurie mus vargina dvasiškai, emociškai ar fiziškai, tačiau net ir nelaimių metu esame skatinami būti dėkingi už palaimas, kuriomis džiaugiamės. Viešpats pasakė:
„Mano draugai: nebijokite, tebūna paguostos jūsų širdys; taip, nuo šiol visada džiūgaukite ir visame kame dėkokite, […]
ir viskas, kuo jūs buvote spaudžiami, galiausiai išeis jums į gera ir mano vardo šlovei“ (Doktrinos ir Sandorų 98:1, 3).
Autorė gyvena Jutos valstijoje, JAV.