„Šventosios kunigystės apdaras“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.
Šventosios kunigystės apdaras
Per šventyklos endaumentą gavome šventą fizinį mūsų sandorų priminimą – paties Gelbėtojo simbolį.
Paveikslo Adomas ir Ieva fragmentas, aut. Daglasas M. Frajeris
Kad ir kaip Adomas ir Ieva buvo paruošti, kad ir kokius patikinimus jie stengėsi prisiminti, jiems turėjo būti stulbinančiai sunku palikti savo rojišką Edeno sodą ir žengti į puolusį pasaulį.
Rimtai įsisąmoninę, jie suvokė, ką reiškia savo ramų, nerūpestingą gyvenimą iškeisti į pasipriešinimo ir prakaito, erškėčių ir sielvarto gyvenimą, po kurio galiausiai ateina tai, kas vadinama mirtimi. Iš pradžių jie negalėjo žinoti, ką visa tai reiškia, tačiau netrukus suprato, kad kiekviena diena gali atnešti vis naują skausmą. Visų skaudžiausias buvo suvokimas, kad su visu tuo jie susidurs atskirti nuo savo Dangiškojo Tėvo – „atskirti nuo Jo akivaizdos“, kaip vėliau rašė Mozė.
Atsižvelgiant į šį atskyrimą ir vienatvę šaltame ir niūriame pasaulyje, Adomą ir Ievą turėjo paguosti prisiminimas, kad buvo duoti pažadai – kai kas šventa ir amžina, vadinama sandoromis. Jie buvo pažadėję, kad paklus Tėvui visas savo gyvenimo dienas, o Jis pažadėjo parūpinti Gelbėtoją, kuris palengvins jų skausmą ir sielvartą, apmokės jų klaidas ir saugiai sugrąžins juos į Jo akivaizdą.
Tačiau kaip šie mirtingieji prisimins, ką buvo pažadėję? Kaip jie prisimins savo pavojingą padėtį – prisimins visą laiką, dieną ir naktį?!
Priminimas apie sudarytas sandoras
Kaip priminimą apie tai, Jis davė jiems „aprangas iš odų“. Kokia tai buvo dovana ir kaip laiku! Paragavę uždrausto vaisiaus, Adomas ir Ieva beveik iš karto suvokė, kad yra nuogi. Pirmiausia, jie bandė uždengti savo nuogumą figmedžio lapais. Tada, baimindamiesi, kad to nepakaks, jie bandė slėptis nuo Viešpaties. (Tokios kvailos pastangos rodė, kad įsigali mirtingumas!) Nuo tos akimirkos iki dabar mylintis Tėvas kviečia savo vaikus išeiti iš slėptuvės pas Jį. Kaip tada aprengtų odomis, taip ir vėliau apsirengusių įvairiais rūbais, Jis iš savo gailestingumo nepaliko mūsų nuogų, bet apvilko paklusniuosius „teisumo rūbu“, priminimu apie mūsų pažadus ir sandoras. Šie „išgelbėjimo rūbai“ simbolizuoja visų didžiausią dovaną – Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Šis apdaras yra Gelbėtojo simbolis
Žinoma, mąstymas apie Adomą ir Ievą, sandoras ir aprangą yra daugiau nei tik proto mankšta. Mums nesunku įsivaizduoti, kaip jautėsi Adomas ir Ieva, nes ir patys susiduriame su sunkumais šiame puolusiame pasaulyje. Mes taip pat buvome atskirti nuo Dievo akivaizdos ir kaskart prasižengdami vis labiau tolstame. Mums, kaip Adomui ir Ievai, yra duotas tas pats Gelbėtojas, Jėzus Kristus iš Nazareto, Alfa ir Omega, gyvojo Dievo Sūnus. Mes, kaip Adomas ir Ieva, esame sudarę sandoras su Dievu. Per šventyklos endaumentą gavome šventą fizinį tų sandorų priminimą – paties Gelbėtojo simbolį. Mūsų Evangelijos laikotarpyje jis vadinamas šventosios kunigystės apdaru.
Šį apdarą dėvime po viršutiniais drabužiais. Kad ir kokias pareigas gyvenime eičiau, kad ir kas būčiau, kad ir ką daryčiau kasdien, po visu tuo yra mano sandoros – visada ir per amžius. Po visu tuo yra tie šventi pažadai, kurių žūtbūt laikausi. Apdaras nedemonstruojamas ir nerodomas pasauliui, kaip ir mano sandoros. Juos abu laikau arti savęs – kuo arčiausiai. Jie yra labai asmeniški ir nepaprastai šventi.
Atmindami tas sandoras, tuos abipusius pažadus, tą apdarą dėvime visą gyvenimą. Šis įprotis atspindi mūsų troškimą, kad Gelbėtojas nuolat dalyvautų mūsų gyvenime. Kiti mieli simboliai yra periodiški. Krikštą priimame vieną kartą. Sakramentą priimame kartą per savaitę. Šventykloje lankomės taip dažnai, kaip leidžia aplinkybės. Tačiau su šventosios kunigystės apdaru yra kitaip: šį simbolį gerbiame kiekvieną dieną ir naktį.
Būtent tokios yra sandoros: neatidedamos į šalį dėl savo patogumo ar nerūpestingumo ir nekeičiamos, kad atitiktų visuomenės stilių ir madas. Jėzaus Kristaus mokinių gyvenime pasaulio keliai turi būti keičiami, kad atitiktų mūsų sandoras, o ne atvirkščiai.
Pirmoji Prezidentūra mokė, kad apsivilkdami apdarą mes apsivelkame šventą Jėzaus Kristaus simbolį. Tokiu atveju, kodėl turėtume ieškoti dingsties tą simbolį nusiimti? Kodėl turėtume atsisakyti galios, apsaugos ir gailestingumo pažado, kurį simbolizuoja tas apdaras? Priešingai, kai tik tenka apdarą laikinai nusivilkti, turėtume trokšti kaip galima greičiau jį vėl apsivilkti, nes atmename pažadus ir pavojus, įprasminančius mūsų sandoras. Svarbiausia, prisimename kryžių ir tuščią Kristaus kapą.
Kai kurie galėtų sakyti: „Turiu kitų būdų Jėzui atminti.“ Atsakyčiau, kad tai nuostabu. Kuo daugiau, tuo geriau. Visi mąstykime apie visus įmanomus būdus laikytis įsipareigojimo „visuomet Jį atminti“. Tačiau tai darant būtų nesąžininga sąmoningai nepaisyti priminimo, kurį pats Viešpats davė endaumentą gavusiems žmonėms, – šventosios kunigystės apdaro.
Jėzus Kristus ir Jo evangelija man reiškia viską. Visos mano amžinos viltys ir siekiai, viskas, kas man brangu, laikosi ant Jo. Jis yra „mano išgelbėjimo uola“, mano priėjimas prie Dangiškojo Tėvo, mano vienintelis kelias atgal į tai, ką kadaise turėjau ir vėl noriu turėti, ir kur kas daugiau. Jo dovana mums yra pati dosniausia, kokią tik esu gavęs, dosniausia kada nors duota dovana – parūpinta per begalinę kančią, išauginta iki beribio dydžio, padovanota su begaline meile. Šio puolusio pasaulio erškėčiai ir usnys, skausmas ir kančia, sielvartas ir nuodėmė yra „praryti Kristuje“.
Nuo tada, kai prieš 64 metus, būdamas 19 metų, gavau savo endaumentą, dėvėjau šventosios kunigystės apdarą kiekvieną dieną ir naktį, kiek tai dera, nes myliu Viešpatį ir man reikia pažadų, kuriuos apdaras reiškia.
Turite klausimų dėl apdaro dėvėjimo?
Kai kurie iš jūsų galbūt skaitote šį straipsnį tikėdamiesi, kad atsakysiu į konkretų klausimą apie apdarą. Galbūt tikitės, kad jūsų širdžiai rūpimais klausimais pasakysiu „Taip sako Viešpats“ ar „Taip sako Jo tarnai“. Jūsų klausimas gali kilti dėl asmeninių aplinkybių, susijusių su darbu, mankšta, higiena, klimatu, kuklumu, sanitarinėmis sąlygomis ar net sveikatos būkle.
Atsakymų į tokius klausimus galima rasti adresu temples.ChurchofJesusChrist.org ir General Handbook 38.5 skyriuje. Asmeniniais klausimais galima konsultuotis su patikimais šeimos nariais ir vadovais. Tačiau per pradines apeigas duodami labai aiškūs nurodymai ir visada yra jūsų Dangiškasis Tėvas, kuris jus pažįsta, myli ir supranta visas jūsų aplinkybes. Jis džiaugsis, jei šiuos klausimus Jam užduosite asmeniškai.
Jutos Sent Džordžo šventyklos smailės nuotrauka
Prašau, nesupraskite neteisingai. Kai sieksite dieviško vadovavimo, Dvasia neįkvėps jūsų daryti mažiau nei reikia, kad laikytumėtės šventykloje gautų nurodymų ir pranašiško patarimo, kurį neseniai išsakė Pirmoji Prezidentūra. Mylintis Tėvas nepadės jums pasiteisinti, jei darysite mažiau nei galite, kad atitiktumėte Jo atsidavimo ir kuklumo standartus, kurie jus laimins dabar ir per amžius. Bet ar Jis supranta jūsų klausimus ir ar Jis padės jums gauti palaiminimus, susijusius su apdaro gerbimu ir sandorų laikymusi? Taip! Ar prireikus taip pat turėtumėte konsultuotis su kompetentingais medicinos ir sveikatos priežiūros specialistais? Žinoma! Ar turėtumėte nepaisyti sveiko proto ar žiūrėti toliau tikslo? Meldžiu, kad to nedarytumėte.
Negaliu atsakyti į visus jūsų klausimus. Net negaliu atsakyti į visus man rūpimus klausimus. Tačiau, kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas, galiu jums pažadėti mylinčio Dievo, kuris jums siekia visokios sėkmės ir palaimos, pagalbą tokiais būdais, kurių dabar negalite suvokti ar numatyti, kai laikotės su Juo sudarytų sandorų.