„Pranašas veda mus pas Jėzų Kristų“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.
Pranašas veda mus pas Jėzų Kristų
Pranašas žino kelią, nes pažįsta Jėzų Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6).
Vienos nuklydusios ieškojimas, aut. Liza Lemon Svindl, nekopijuoti
Vieną dieną pietavau Bažnyčios administracijos pastato valgykloje su trimis savo kolegomis iš Septyniasdešimties. Mums valgant, prie stalo priėjo prezidentas Raselas M. Nelsonas su savo dubeniu sriubos ir tarė: „Ar galiu prisėsti prie jūsų?“
„Žinoma, prezidente“, – atsakėme visi. Kas nenorėtų pietauti su pranašu?
Kol valgėme, prezidentas Nelsonas pasidalijo, ką patyrė lankydamasis daugybėje šalių, ir kalbėjo apie žmones, kurie jį įkvėpė. Jis buvo toks malonus, išmintingas ir kilniaširdis.
Kai baigėme pietauti, atsisukau į prezidentą Nelsoną ir pasakiau: „Prezidente, nežinau, ar kada nors greitai sėdėsiu kartu su jumis prie vieno stalo. Bet šį vakarą susitiksiu su savo žmona ir vaikais ir pasakysiu jiems, kad pietavau su pranašu. Žinau, kad jie manęs paklaus: „Ką jis tau sakė pasakyti mums?“ Prezidente, ką norėtumėte, kad pasakyčiau savo žmonai ir vaikams?“
Prezidentas Nelsonas akimirką pažvelgė į mane. Aš taip nekantravau išgirsti, ką jis turėjo pasakyti! „Turiu jums tik tris žodžius, – pasakė jis. – Pasakyk savo šeimai, kad sakiau: „Laikykitės Dievo įsakymų.“
Visi esame girdėję šį prezidento Nelsono patarimą ir anksčiau, bet tą akimirką pajutau asmeninį stiprų liudijimą, kad prezidentas Nelsonas iš tiesų yra pranašas. Padėkojau jam ir vėliau tą dieną papasakojau savo šeimai, kas nutiko. Vėliau mūsų vaikai pagamino lipdukus „Laikykitės Dievo įsakymų“ ir priklijavo juos ant mūsų šaldytuvo ir veidrodžių, kad primintų, ką sakė prezidentas Nelsonas.
Nuo tada mąsčiau apie prezidento Nelsono patarimą. Laikydamiesi Dievo įsakymų parodome meilę Dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui. Artėjame prie Jų ir pasiliekame Jų meilėje. (Žr. Jono 14:21; 15:10.)
Šis patyrimas su pranašu patvirtino man gilią ir dvasiškai reikšmingą tiesą. Pradinukų organizacijoje dainuojame: „Pranašu seki, kelią žino jis.“ Jis tikrai žino kelią! Pranašas žino kelią, nes pažįsta Gelbėtoją, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). Kai sekame pranašu, esame vedami pas Jėzų Kristų.
Šventas pranašų vaidmuo
Viešpats ir senovėje, ir mūsų laikais pranašams skyrė svarbų ir šventą vaidmenį. Raštuose skaitome, kad „tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams“ (Amoso 3:7).
Ezechielio knygoje sužinome daugiau apie tai, ko reikalaujama iš pranašų. Ezechieliui Viešpats tarė: „Aš paskyriau tave sargybiniu Izraeliui. Todėl tu girdėsi mano žodį ir įspėsi juos mano vardu“ (Ezechielio 33:7).
Pranašai, kaip sargybiniai ant bokšto, turi ypatingą pareigą būti Viešpaties kalbėtojais ir skelbti tai, ką Jis jiems apreiškė. Viešpats reikalauja, kad Jo pranašai būtų tikintys, dori ir bebaimiai vyrai.
Samuelio Lamanito iliustracija, aut. Denas Baras
Pavyzdžiui, Samuelis Lamanitas parodė visišką atsidavimą Jėzui Kristui, kai atsistojo ant sienos ir nefitams paskelbė tai, ką Viešpats įdėjo jam į širdį (žr. Helamano 13:4).
„Ir štai, Viešpaties angelas man tai paskelbė, – sakė Samuelis, – ir atnešė gerąją naujieną mano sielai. Ir štai, aš buvau pasiųstas pas jus, kad taip pat ir jums tai paskelbčiau, idant žinotumėt gerąją naujieną; bet štai jūs nenorėjote manęs priimti“ (Helamano 13:7).
Man nuostabu, kad Samuelis drąsiai liudijo tiesą – net tada, kai nefitai „mėtė akmenis į jį […] ir […] laidė strėles į jį, kai jis stovėjo ant sienos“ (Helamano 16:2). Šiandien matome tokią pat pranašų, regėtojų ir apreiškėjų drąsą.
Paverskime pasaulį geresne vieta
Neseniai per kuolo konferenciją Našvilyje, Tenesio valstijoje, JAV, sutikau vieną porą. Žmona visą gyvenimą buvo Bažnyčios narė. Vyras nebuvo narys.
Jie priėjo prie manęs ir vyras tarė: „Esu pasiruošęs krikštytis.“
Džiaugiausi tai girdėdamas! Paklausiau jo: „Kas pasikeitė?“
Jis man pasakė: „Kai išgirdau prezidento Nelsono kalbą visuotinėje konferencijoje, ji mane labai paveikė. Tada supratau, kad jis yra pranašas. Įgijau liudijimą ir dabar esu pasiruošęs krikštytis.“
Taip pat pažįstu Keip Kouste, Ganoje, gyvenančią moterį, kuri kažkaip įsijungė visuotinę konferenciją. Ji niekada nebuvo girdėjusi apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, bet ją labai sudomino tai, ką ji matė ir išgirdo iš pranašų, regėtojų ir apreiškėjų. Po to ji ieškojo Bažnyčios. Ji rado maldos namus ir susitiko su misionieriais. Galiausiai ji buvo pakrikštyta. Neseniai ji atsiuntė man nuotraukų, kuriose ji prie šventyklos, kad priimtų savo endaumentą.
Šie du pavyzdžiai parodo, kokia galinga yra pranašo žinia pasauliui! Jei visi įsiklausytų į jo žinią, pasaulis būtų labai taikus. Visi susitelktume į tai, kas svarbiausia, įskaitant santykių su Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi plėtojimą ir stiprių, amžinų šeimų kūrimą. Taip pat būtume geriausi, kokie tik galime būti, nes laikytumės dviejų didžiųjų įsakymų: mylėti Dievą ir mylėti savo artimą (žr. Mato 22:37–39). Įkurtume Sionę – visuomenę, kurioje vyrauja meilė, teisumas ir harmonija, atspindintys mokinystės dvasią (žr. Doktrinos ir Sandorų 82:14).
Kai sekame pranašu, galime būti tikri, kad darome tai, ko Dievas nori, kad darytume, nes pranašas pats seka – ir padeda mums sekti – Jėzumi Kristumi. Dėl Jėzaus Kristaus viskas gyvenime tampa prasminga. „Galime jausti džiaugsmą nepriklausomai nuo to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“ Sekdami pranašu tikrai galime pasaulį padaryti geresne vieta.
Raskite pažadėtus palaiminimus
Kai šventieji buvo varomi iš Kertlando, Ohajuje, Pirmoji Prezidentūra patikėjo Oliveriui Greindžeriui parduoti šventųjų turtą ir padengti Bažnyčios skolas. Oliveris, paprastas žmogus, beveik aklas dėl nušalimo, priėmė šią sunkią užduotį, nes pranašas Džozefas Smitas ir kiti vadovai jo paprašė. Oliveris ištvėrė daug sunkumų ir Viešpats įvertino jo auką ir pastangas.
„Aš prisimenu savo tarną Oliverį Greindžerį, – pareiškė Viešpats, – štai, iš tiesų sakau jam, kad jo vardas bus minimas kaip šventas iš kartos į kartą, per amžių amžius. […]
Ir kai jis parkris, jis vėl kelsis, nes man jo auka bus šventesnė už jo pelną“ (Doktrinos ir Sandorų 117:12–13).
Oliveris su žmona Lidija palaikė pranašą, ir Viešpats pripažino, kad Oliveris padarė geriausia, ką galėjo, net jei jam ne visada pasisekdavo. Viešpats pabrėžė, kad jo pastangos yra svarbesnės už jo pasiekimus.
Kai buvau misionieriumi ir net dabar, neprisimenu, kad būčiau daug girdėjęs apie Oliverį Greindžerį, tačiau jo vardas Raštuose minimas todėl, kad jis pakluso pranašo nurodymui ir gavo pažadėtus palaiminimus – jo vardas yra minimas kaip šventas. Iš Oliverio Greindžerio sužinome, kad, nors nurodymas ateina iš dieviško šaltinio (per pranašus), jis negarantuoja sklandaus kelio be iššūkių, tačiau pažadai yra tikri (žr. Almos 37:17).
Koks būtų mūsų gyvenimas be pranašų? Dabar gyvenantis pranašas ir Bažnyčios prezidentas palaiko tiesioginį Dievo ryšį su Jo žmonėmis ir yra vienintelis asmuo žemėje, gaunantis apreiškimą vadovauti visai Bažnyčiai. Jis taip pat perduoda iš Dievo gaunamus nuolatinius apreiškimus, padedančius mums įveikti nūdienos iššūkius. Jei įsiklausysime į pranašo patarimus, stengdamiesi tapti panašesni į Jėzų Kristų, galėsime rasti ramybę, džiaugsmą ir vadovavimą savo gyvenime. (Žr. Doktrinos ir Sandorų 21:4–6.)
Priimkime šių dienų pranašų mokymus ir pavyzdžius, žinodami, kad jie yra įrankiai Dievo rankose ir veda mus link amžinųjų palaiminimų. Myliu juos ir meldžiuosi dėl jų. Esu dėkingas žinodamas, kad jie yra įkvėpti ir padeda vesti mus ir mūsų šeimas pas mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.