„Paramos radimas per mūsų sandoros ryšį su Dievu“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.
Paramos radimas per mūsų sandoros ryšį su Dievu
Jėzus Kristus yra tyros meilės, išgydymo, laimės ir paramos šaltinis.
Merės R. Zauer paveikslo Jis vėl ateis, kad valdytų ir viešpatautų fragmentas
Jau kurį laiką mano mintys ir jausmai krypsta į tai, kaip rasti paramą per mūsų sandoros ryšį su Dievu. Viešpaties pranašui mokant ir raginant mus mokytis apie sandoras, šventyklas ir kunigystės galią, pastebėjau, kad ieškau sandorose slypinčių gaivinančių tiesų, mėgstu jas ir mėgaujuosi jomis.
Mums skirta veiksmingai bendradarbiauti su Viešpačiu per sandoras. Jis trokšta būti su mumis, užgriuvus rūpesčiams ir mums priimant sprendimus. Mums nebūtina vieniems kovoti su gyvenimo iššūkiais, liūdesiu, neužtikrintumu ir širdgėla. Jis bus šalia mūsų. Jis sakė: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jono 14:18).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas apibūdino Dievo būdą ir Jo didžiulę meilę mums, kai mokė, kad „sandoros kelias yra susijęs su mūsų ryšiu su Dievu“. Jis sakė: „Kai jūs ir aš sudarėme sandorą su Dievu, mūsų ryšys su Juo tapo daug glaudesnis nei prieš sandorą. Dabar esame susieti. Dėl mūsų sandoros su Dievu, Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums. Kiekvienas iš mūsų turime ypatingą vietą Dievo širdyje. Jis deda į mus dideles viltis.“
Mano didžiausias ramybės šaltinis
Mano, kaip dar netekėjusios sesers, gyvenime šis meilės ir gailestingumo kupinas sandoros ryšys su Tėvu danguje ir Gelbėtoju užima tvirtą vietą, jis man buvo ir yra didžiausias paramos ir ramybės šaltinis. Nesvarbu, kokia mūsų šeiminė padėtis ar kilmė, Viešpats trokšta, kad mes veiksmingai bendradarbiautume su Juo – kad būtume „viena“ (3 Nefio 19:23) su Juo „visuose savo darbuose“ (Almos 37:37). Kai šauksimės Viešpaties paramos, „[mūsų] šird[žių] meilė tebūna nukreipta į [Jį] per amžius“ (Almos 37:36; kursyvas pridėtas) – mūsų gyvenimą gali užpildyti šis nuostabus sandoros ryšys.
Per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų galime gauti paramą, kad nereikėtų vieniems kovoti su gyvenimo iššūkiais.
Visi turime rūpesčių ir poreikių, dėl kurių galime jaustis vieni. Jam svarbūs mūsų rūpesčiai, nesvarbu, ar jie dideli ar maži. Jaučiau, kad man reikia Jo pagalbos, kai nerimavau dėl, atrodytų, menkniekių, pavyzdžiui, dėl nuolat lydinčio draugo, kaip aš vadinu namų remontą. Gyvenant be sutuoktinio, su kuriuo galėčiau pasitarti, tenka vienai rūpintis tinkamu rangovu, kainų pagrįstumu, atsiprašyti iš darbo, kad galėčiau būti namuose, ir būti geru savo finansų bei namų prievaizdu. Anądien triumfavau, kad man pavyko sutaisyti garažo vartus! Viešpats išgirdo mano rūpestį. Ir nors, apskritai paėmus, tai buvo smulkmena, Jis išklausė mano maldą. Kaip? Per malonų kaimyną, Dvasios pagalbą ir „YouTube“ vaizdo įrašą buvau palaiminta supratimu, ką daryti, kad sutaisyčiau vartus.
Jei Viešpats dėmesingas mažiems poreikiams, įsivaizduokite Jo troškimą laiminti ir palaikyti mus svarbesniuose širdies ir sielos reikaluose, kurių yra nemažai: piktnaudžiavimas, priklausomybė, sudėtingi santykiai šeimoje, netektis ir nusivylimas, besitęsiantys psichinės ir fizinės sveikatos iššūkiai, finansiniai sunkumai, nuolatiniai tėvų rūpesčiai, nuolatiniai rūpesčiai dėl tėvų, asmeninio tikėjimo sunkumai, vaiko ar sutuoktinio pasirinkimas nesilaikyti evangelijos.
Užklupus gyvenimo iššūkiams ir negandoms, tvirtai remdavausi savo sandoros ryšiu su Dievu ir stipriai jo laikydavausi. Kai pasitikėdavau Jo rūpestinga globa ir iš visų jėgų stengdavausi pašvęsti savo gyvenimą Jam, Jis suteikdavo paramą per savo kunigystės galią ir būdavo mano dvasinių ir laikinųjų poreikių Rūpintojas. Jis išvaduodavo iš baimės, neužtikrintumo, išdidumo, nuodėmės, vienatvės, liūdesio.
Prezidentas Nelsonas aiškiai ir užtikrintai mokė, kad „atlygis už sandorų su Dievu laikymąsi yra dangaus galia – galia, kuri stiprina mus, kad galėtume geriau atlaikyti išbandymus, pagundas ir sielvartus“.
Per Jėzų Kristų galime gauti paramą, kad nereikėtų vieniems kovoti su gyvenimo iššūkiais.
Sesuo Jy Mikronezijoje su dviem seserimis, auginančiomis tėvų paliktus vaikus.
Seserys „jūros salose“
Mąstydama apie palaiminimus, kuriuos teikia mūsų turimas sandoros ryšys su Dievu, prisiminiau savo pavedimą aplankyti Šiaurės Azijos kraštą.
Man teko privilegija keliauti į nedideles Čuko salas Mikronezijoje, esančias maždaug už 2 400 km į pietryčius nuo Japonijos. Dvi seserys iš Veno miesto Čuko valstijoje pašventė savo gyvenimą tėvų paliktų vaikų auginimui. Šios dvi seserys jautė, kad svarbu auklėti vaikus evangelijoje. Viena iš šių seserų yra nesusituokusi ir dirba visą darbo dieną mokyklos konsultante.
Pasidalinau su jomis prezidento Nelsono žinia Bažnyčios seserims, kad jūs, seserys, esate mylimos, reikalingos ir brangios.
Graži netekėjusi sesuo, auginanti savo dukterėčias ir sūnėnus, apsipylė ašaromis ir pasakė, kad pastaruoju metu nesijautė brangi; ji jautėsi pamiršta. Tačiau ji paliudijo, jog pranašo žodžiuose pajuto Dievo meilę ir supratimą, kad ji iš tiesų yra „brangi“, ir žinojo, kad tai tiesa. Ji pajuto gydančią Dievo meilę; ji pajuto paramą.
Viešpats yra pasakęs: „Argi nežinote, kad aš, Viešpats, jūsų Dievas, sukūriau visus žmones ir kad atsimenu tuos, kurie yra jūros salose?“ (2 Nefio 29:7).
Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas pažįsta šias seseris. Jos nėra vienišos. Ir nei jūs, nei aš nesame vieniši savo išmėginimuose ir iššūkiuose. Viešpats pasiuntė mane nukeliauti maždaug 13 700 km lėktuvu, traukiniu, automobiliu ir laivu, kad nugabenčiau Dievo meilę ir paramą seseriai, esančiai jūros salose. Taip Jis suras jus ir mane mūsų asmeninėse salose, kur galime jaustis vieniši dėl rūpesčių ir naštų, slegiančių mūsų širdis. Jis yra šalia ir pasirengęs mus laiminti, vesti ir guosti.
„Aš galiu ateiti pas tave“
Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) kartą aprašė jaunos išsituokusios „septynių vaikų, kurių amžius tuo metu buvo nuo 7 iki 16 metų“, motinos patirtį. „Ji sakė, kad vieną vakarą ji perėjo per gatvę, kad kai ką perduotų savo kaimynei.“ Štai jos žodžiai, kaip jis juos prisiminė:
„Kai apsigręžiau eiti namo, pamačiau degančias šviesas savo name. Man tebeskambėjo vaikų žodžiai, pasakyti prieš kelias minutes, man išeinant iš namų. Jie sakė: „Mama, ką valgysim vakarienės?“, „Ar gali nuvežti mane į biblioteką?“, „Man reikia plakatinio popieriaus šį vakarą“. Pavargusi ir išsekusi aš pažvelgiau į savo namą ir pamačiau šviesą kiekviename kambaryje. Pagalvojau apie visus tuos vaikus, kurie laukė, kad ateičiau ir patenkinčiau jų poreikius. Pasijutau, kad mano naštos sunkesnės, nei galiu panešti.
Pamenu, kad pro ašaras žiūrėjau į dangų ir tariau: „Brangus Tėve, aš tiesiog negaliu to padaryti šį vakarą. Aš per daug pavargusi. Aš negaliu su tuo susitvarkyti. Aš negaliu eiti namo ir viena pasirūpinti visais tais vaikais. Ar negalėčiau ateiti pas tave ir pabūti pas tave tik vieną naktį? […]“
Aš negirdėjau atsakymo žodžių, bet aš išgirdau juos savo prote. Atsakymas buvo toks: „Ne, mano mažutėle, dabar tu negali ateiti pas mane. […] Bet aš galiu ateiti pas tave.“
„Aš galiu ateiti pas tave.“ Jis atėjo pas ją ir ateis pas jus bei mane, kaip Gelbėtojas atėjo pas moterį prie šulinio, kur ji sunkiai dirbo visas savo dienas (žr. Jono 4:3–42). Jis ją padrąsino, mokė, paskelbė jai esąs Mesijas ir parodė meilę, kai ji galbūt pati savęs nemylėjo. Moteriai prie šulinio, jaunai septynių vaikų motinai, jums ir man Jėzus Kristus yra pasirengęs suteikti paramą. Liudiju, kad galime gauti paramą per savo sandoros ryšį su mylinčiu Dievu.
Galbūt jūs, kaip ir aš, meldėte pagalbos, kad neliktumėte vieniši tam tikrais emociškai, fiziškai ir dvasiškai sunkiausiais savo gyvenimo laikotarpiais. Šie intensyvūs augimo laikotarpiai paliko sieloje tai, ką vadinu „dvasinėmis strijomis“. Tačiau liudiju, kad Jis nešė mane ir Jis neš jus. Jis išraižė mus ant savo rankų delnų (žr. Izaijo 49:16; 1 Nefio 21:16). Jis buvo šalia, kai stengėtės būti teisūs tamsoje. Jis neapleido manęs ir Jis neapleis jūsų. Ir aš Jį už tai mylėsiu amžinai.
Brangūs seserys ir broliai, tyros meilės, išgydymo, laimės ir paramos šaltinis rastas Jėzuje Kristuje. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra parama.
Jis trokšta jumis rūpintis, jus laiminti ir jums atleisti. Jis atėjo būtent tam, kad suteiktų jums taip reikalingą paramą, kurios ieškote. Jis – pasaulio Išpirkėjas, ir aš liudiju, kad Jis gyvas ir kad Jis jus myli.
Iš Brigamo Jango universiteto moterų konferencijos kalbos, pasakytos 2023 m. gegužės 3 d.