„Viskas kitaip su Dvasia“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Viskas kitaip su Dvasia
Galėjau jausti apylinkės narių meilę, kai jie baigė dainuoti be mano akompanimento.
Keitės Dokril iliustracija
Gyvenome mažame miestelyje Džordžijoje, JAV, kai mirė mano vos 55-erių sulaukęs tėvas. Dauguma šeimos narių gyveno kitoje valstijoje. Dar niekada 3000 km atstumas neatrodė toks didelis, kaip tada.
Mažoje apylinkėje mano vyras tarnavo vyskupu, o aš vargonininke. Patyrusi emocijų antplūdį ir įtampą dėl laidotuvių planavimo, tą sekmadienį, kai atėjo laikas sakramento susirinkimo baigiamajai giesmei: „Dievas nuolat telydės tave“ (Giesmės, 80), jaučiausi ypač pavargusi.
Įpusėjus antrą posmelį, sielvartas mane įveikė. Kažkaip pabaigiau groti tą posmelį, tačiau mano rankos taip drebėjo, o akys taip ašarojo, kad turėjau sustoti likus visam posmui. Negalėjau liautis verkusi.
Kai susirinkusieji suprato, kad vargonai nebegroja, stojo trumpa pauzė. Tačiau tada apylinkės nariai pradėjo dainuoti a cappella (be muzikos). Dainavimas nebuvo tobulas. Juk mūsų buvo nedaug. Tačiau viskas buvo kitaip su Dvasia. Per ašaras ir gėdą galėjau jausti daugumos dainuojančiųjų meilę.
Dievas nuolat telydės tave,
Evangelija pridengęs,
saugos nuo mirties žabangų.
Dievas nuolat telydės tave.
Giesmei pasibaigus, dirigentė apkabino mane, man kūkčiojant per baigiamąją maldą. Paskui prie vargonų su ašaromis akyse priėjo keli žmonės, kad išreikštų užuojautą dėl mano tėvo.
Vėliau dirigentei pasakiau, kad grosiu pianinu per laidotuves. Tikriausiai tai atrodė nevykusi mintis po to, kas ką tik nutiko, bet mano tėčiui labai patiko klausytis, kaip groju pianinu. Norėjau groti jam. Tada suvokiau, kaip arti jį jaučiau per baigiamąją giesmę.
Esu labai dėkinga už giesmes. Liudiju, kad muzika gali mokyti ir paguosti mus taip, kaip dažnai negali žodžiai. Ne veltui giesmyno pratarmėje Pirmoji Prezidentūra rašė: „Giesmės […] guodžia prislėgtuosius, ramina gedinčius ir įkvepia mus ištverti iki galo.“ Taip pat esu dėkinga už gerų apylinkės žmonių meilę, kai buvau taip toli nuo savo šeimos. Žinau, kad mes su tėčiu tikrai būsime ir vėl drauge.