Liahona
Evangelijos man atneštas gėris
2024 m. rugsėjis


„Evangelijos man atneštas gėris“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.

Pastarųjų dienų šventųjų balsai

Evangelijos man atneštas gėris

Dėl žmonių bažnyčioje pajutau Šventąją Dvasią.

autoriaus ir jo žmonos nuotrauka

Augdamas savo didvyriu laikiau senelį iš mamos pusės, savo acheii [ačei]. Jis buvo stipraus tikėjimo. Su juo ėjau į daugelį skirtingų bažnyčių, tačiau religija buvo ne man.

Kai sutikau Džiną, kuri tapo mano žmona, ji buvo ištikima Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė. Ji norėjo, kad sužinočiau apie Bažnyčią dėl to, kad galėtume susituokti šventykloje. Tačiau aš to nenorėjau. Nebuvau religingas.

Galų gale įregistravome civilinę santuoką. Gimus vaikui, vis dar nesidomėjau Bažnyčia, tačiau Džina reguliariai lankėsi.

Galiausiai nusprendžiau įrodyti, kad Bažnyčia netikra, eidamas į kitas bažnyčias. Taip tęsėsi kelerius metus, tačiau, kad ir kur ėjau, jaučiausi nepatogiai.

Tada vieną sekmadienį, kai Džina ruošė mūsų dukrą eiti į bažnyčią, aš taip pat pradėjau ruoštis į bažnyčią. Ji pažvelgė į mane ir paklausė: „Ką darai?“ Atsakiau: „Eisiu į bažnyčią su jumis.“ Ji pažvelgė į mūsų dukterį ir pasakė: „Greit susiruošk! Nenorime, kad jis persigalvotų!“

Taigi mes išėjome. Kadangi pajutau Šventąją Dvasią per žmones bažnyčioje, jie buvo labai svarbūs mano atsivertimui. Po to mūsų namuose ėmė lankytis misionieriai. Jie buvo nepakartojami, mokymai, kuriais jie dalijosi, man buvo gražūs ir Dvasia pripildė mano širdį (žr. Moronio 10:4–5).

Kai aplankiau savo senelį, kad papasakočiau, ką radęs, jis neapsidžiaugė. Tačiau žinojau, kad turiu vadovautis savo širdimi.

Prisijungiau prie Bažnyčios ir netrukus buvau užantspauduotas su Džina šventykloje. Mūsų duktė buvo užantspauduota su mumis, o dabar turime dar tris vaikus, gimusius sandoroje.

Mano acheii prireikė 10 metų, kad galiausiai imtų gerbti tai, kuo mes tikime Bažnyčioje. Per mano sūnaus mokyklos baigimo ceremoniją senelis visiems Navahe pasakė: „Man patinka ši šeima. Palaikau tai, kuo jie tiki. Jų vaikai tikrai moka melstis.“

Esu vienintelis Bažnyčios narys savo giminėje, bet žinau, jog jie pripažįsta, kad mano atsivertimas buvo tikras, ir mato, ką gero evangelija atnešė mano žmonai, mūsų vaikams ir man.