„Kaip nesėkmės padėjo atstatyti mano tikėjimo pamatą“, Liahona, 2024 m. rugsėjis.
Jauni suaugusieji
Kaip nesėkmės padėjo atstatyti mano tikėjimo pamatą
Po rimtų psichinių, fizinių ir dvasinių iššūkių supratau, ką reiškia rasti gydymą per mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų.
Tuo metu, kai pasaulis sugriuvo ir COVID-19 įstūmė visą šalį į griežtą karantiną, tarnavau misioniere Prancūzijoje. Visą gyvenimą kovojau su depresija, todėl nerimavau, kad apribojimai sukels man depresijos paūmėjimą. Tačiau pirmoji karantino savaitė – savaitė iki istorinės 2020 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos – buvo viena dvasingiausių mano gyvenime.
Dabar matau, jog tai, ką patyriau tą savaitę, buvo Viešpaties man duotas sustiprinimas prieš audrą.
Vyresnysis Garis E. Styvensonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo toje konferencijoje kalbėjo apie būsimą Solt Leiko šventyklos pamatų remontą. Jis tai lygino su savo gyvenimo renovacija ir kvietė mus apsvarstyti tokį klausimą:
„Kokios yra pamatinės mano, kaip dvasinės ir emocinės asmenybės, dalys, kurios padės man ir mano šeimai išlikti tvirtiems ir pastoviems, net kad atlaikytume žemės drebėjimą ir triukšmingus seisminius įvykius, kurie, be abejo, įvyks mūsų gyvenime?“
Klausydamasi jo kalbos, per Dvasią pajutau, kad aš, kaip ir šventykla, kitame savo gyvenimo etape kažkokiu būdu būsiu griaunama. Taip pat jaučiau, kad, jei per šiuos išbandymus atsigręšiu į Viešpatį, Jis padės man sustiprinti mano tikėjimo pamatą.
Griūties jausmas
Kaip ir tikėjausi, greitai depresija sustiprėjo ir netrukus pasijutau patekusi į uždarą nesibaigiančių minčių apie savižudybę ratą. Jaučiausi psichologiškai, emociškai ir dvasiškai sugriuvusi.
Po dviejų karantino mėnesių reikalai pradėjo taisytis. Pasikeitus aplinkybėms: pakeitus vartojamus antidepresantus ir pasibaigus karantinui, psichologiškai pradėjau jaustis geriau. Bet netrukus pasijutau blogai ir gerklės apačioje pastebėjau tris didelius gumbus.
Iš pradžių juos ignoravau, bet, kai simptomai pablogėjo, tapo aišku, kad nebegaliu likti misijoje. Grįžau namo, kur man greitai buvo diagnozuotas kraujo vėžys – Hodžkino limfoma.
Kadangi mano antidepresantai šiek tiek slopino emocijas, pradėjusi šešis mėnesius trukusią chemoterapiją, jaučiausi gana apatiška.
Bet net ir tada pradėjau griūti fiziškai.
Mano dvasinio pamato atstatymas
Praėjus metams po chemoterapijos pabaigos, pradėjau geriau jaustis fiziškai. Grįžau į mokslus ir pradėjau kurti planus. Tačiau stiprus dvasinis skausmas ir nejautrumas, kurį jaučiau savo misijoje ir per chemoterapiją, dabar virto abejingumo jausmu Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui.
Kovojau su savo jausmais, kilusiais dėl to, ką patyriau, ir jaučiausi, tarsi Dievas būtų mane apleidęs, kai man buvo sunkiausia.
Bet Dangiškasis Tėvas žinojo, kokiais keliais man reikia eiti, kad pasveikčiau.
Jaučiausi, tarsi bandyčiau išsilaikyti ant kadaise tvirto tikėjimo griuvėsių ir gyvybingos asmenybės liekanų. Jaučiausi labai atitrūkusi nuo savęs. Viešpačiui mėginant mane pasiekti, mano širdis minkštėjo, tačiau dvasiškai dėl savo abejingumo evangelijai jaučiausi kalta, nerami ir neverta.
Po kelių savo dvasinės sveikatos apmąstymo mėnesių pajutau raginimus savo gyvenime daryti nedidelius dvasinius pokyčius. Ilgą laiką ignoravau skausmą, bet norėjau išgydyti žaizdą, kurią jaučiau savo sieloje dėl patirtų iššūkių.
Netrukus savo gyvenime išvydau Dangiškojo Tėvo ranką. Man nesuprantant, kokia dvasiškai nejautri tapau, draugai ir artimieji priminė išgijimo temą. Vienas iš jų netgi pasidalijo Elein S. Maršal dvasinės valandėlės kalba.
Nenoriai ją perskaičiau.
Būdama slaugytoja, Elein nubrėžė paraleles tarp fizinio ir dvasinio gijimo, sakydama: „Gijimas nėra gydymas. Gydymas yra švarus, greitas ir atliekamas – dažnai taikant anesteziją. […] Gijimas […] dažnai yra visą gyvenimą trunkantis atsigavimo ir augimo procesas, nepaisant, galbūt, ilgalaikių fizinių, emocinių ar dvasinių puolimų. Tam reikia laiko.“
Nemanau, kad mano vėžio gydymui šešių mėnesių chemoterapijos prireikė atsitiktinai. Chemoterapijos poveikis yra drastiškas, stiprus ir reikalaujantis daug pastangų. Įdomu tai, kad mokydamasi leisti savo kūnui išgyti fiziškai, išmokau pagrindinio dvasinio gijimo principo – remtis Jėzaus Kristaus malone ir skirti laiko ir erdvės sau, kad atstatyčiau savo santykius su Juo ir Dangiškuoju Tėvu.
Priimkite Gelbėtojo malonę
Malonė yra dieviškoji pagalba, įgalinanti ir sustiprinanti jėgas bei dvasinį gijimą. Tai yra mūsų Dangiškojo Tėvo dovana, „siūloma mums per Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą“.
Mano mėgstamiausias pavyzdys, kaip galima pasinaudoti Jėzaus Kristaus gydomąja galia per Jo Apmokėjimą, yra Alma Jaunesnysis. Tris dienas gulėdamas ištiktas komos, kęsdamas „pasmerktos sielos kančias“, jis prisiminė savo tėvo mokymus apie Jėzų Kristų (žr. Almos 36:16–17). Pirmiausia jis norėjo pagalbos, o tada kreipėsi į Kristų, kuris pakeitė jo trajektoriją ir leido jam pagyti dvasiškai (žr. Almos 36:18–22).
Mano pirmas žingsnis dvasinio išgijimo link buvo rasti noro užmegzti ryšį su Dievu. Alma pamokė mane, kaip tai pradėti daryti, sakydamas: „jei […] panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai mano žodžių“ (Almos 32:27).
Iš asmeninės patirties liudiju, jog tai tiesa.
Galime užsiauginti norą, pasodinti sėklą (Dievo žodį) ir puoselėti tą sėklą, kol ji taps kuo nors realiu ir konkrečiu. Galų gale pasirodo mūsų tikėjimo į Jėzų Kristų vaisiai: pamatome mūsų veiksmų, nuomonių, įsitikinimų, širdies, proto, o vėliau ir sielos pokyčius. Mūsų pamatas tampa pastatytas ant Jo (žr. Helamano 5:12).
Panašiai kaip ir Almos, mano noras vėl pajusti Dvasią ir evangelijos džiaugsmą sukėlė trajektorijos pokytį, kuris pervedė mane per gijimo procesą. Nuo tada Gelbėtojas padėjo man susitaikyti su praeities jausmais, nes išmokau nejausti pagiežos Dievui, Jam ir savo silpnybėms.
Jo dėka, dalis manęs, kurią maniau praradusi savo išbandymų miglose, pavyzdžiui, mano asmenybė, mano troškimai ir meilė evangelijai, sugrįžo ir padėjo man jaustis sveikai, atgaivintai ir atkurtai.
Stipresnis pamatas
Skausmas ir iššūkiai pakeitė mane, bet, kai radau pasveikimą per Jėzų Kristų, iš tiesų atstačiau savo tikėjimo pamatą ant Jo. Laikui bėgant, ir man sveikstant, matau, kad Jėzaus Kristaus dėka galiu išmokti džiaugtis, nepaisydama savo sunkumų. Dabar suprantu, kad svarbiausia išbandymo dalis yra ne tai, kas mus palaužia, ne skausmas, kurį jaučiame, o tai, ką patiriame sveikdami ir atsistatydami per Gelbėtojo malonę.
Vyresnysis Patrikas Kyronas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Brangūs draugai, kurie […] patyrėte gyvenimo neteisybę, – galite vėl pradėti nuo švaraus lapo. Getsemanėje ir Kalvarijoje Jėzus „paėmė ant savęs […] visus sielvartus bei kančias, kokias jūs ar aš kada nors […] patyrėme“ [citata iš Raselo M. Nelsono kalbos „Teisingas Bažnyčios pavadinimas“ , 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga], ir Jis viską įveikė!“
Taigi tuos, kurie jaučiasi sugriuvę, meldžiu būti drąsius, laikytis Viešpaties ir pasitikėti Juo ir Jo gydančia galia. Skiriant laiko, kantrybės ir nors truputį noro, Jo malonė gali jus pakeisti, padėti atstatyti jūsų pamatą ir vėl pasijusti sveikiems.
Tai dovana, kurią Jis siūlo kiekvienam.
Autorė gyvena Šiaurės Karolinoje, JAV.