10 skyrius
Jokūbas ir Šeremas
Prieš mirdamas Nefis plokšteles, ant kurių rašė, atidavė savo jaunesniajam broliui Jokūbui. Jokūbas buvo teisus.
Nefis liepė Jokūbui rašyti tai, kas padės žmonėms tikėti Jėzų Kristų.
Nefis davė Jokūbui įgaliojimą būti kunigu Bažnyčioje ir mokyti nefitus Dievo žodžio.
Nefiui mirus daug nefitų tapo nelabi. Jokūbas mokė žmones ir liepė jiems atgailauti dėl savo blogų darbų.
Nelabas vyras vardu Šeremas vaikščiojo tarp nefitų ir mokė juos netikėti į Jėzų Kristų.
Šeremas sakė žmonėms, kad Kristaus nebus. Daug žmonių patikėjo Šeremu.
Jokūbas mokė žmones tikėti Kristų. Šeremas norėjo ginčytis su Jokūbu ir įtikinti jį, kad Kristaus nebus.
Jokūbo tikėjimas Jėzumi Kristumi buvo nepajudinamas. Jis matė angelus ir girdėjo Viešpaties balsą. Jis žinojo, kad Jėzus ateis.
Šventoji Dvasia buvo su Jokūbu, kai jis liudijo apie Jėzų Kristų Šeremui.
Šeremas paprašė ženklo. Jis norėjo, kad Jokūbas įrodytų Dievo tikrumą. Jis norėjo pamatyti stebuklą.
Jokūbas nesiruošė prašyti Dievą ženklo. Jis sakė, jog Šeremas jau žinojo, kad Jokūbas mokė tiesos.
Jokūbas sakė, kad jei Dievas smogs Šeremui, tai ir bus Dievo galios ženklas.
Šeremas tuoj pat parpuolė. Jis daug dienų negalėjo pakilti.
Šeremas nusilpo ir žinojo, kad greitai mirs. Jis sukvietė žmones.
Jis pasakė jiems, kad melavo. Jis sakė, kad jie turėtų tikėti Jėzų Kristų.
Po kreipimosi į žmones Šeremas mirė. Žmonės jautė Dievo galią ir parpuolė ant žemės.
Žmonės pradėjo atgailauti ir skaityti Raštus. Jie gyveno ramybėje ir meilėje. Jokūbas džiaugėsi ir žinojo, kad Dievas atsakė į jo maldas.